Yra ištisa epinė istorija, kaip tūkstančiai vyrų ir moterų daugiau nei šimtmetį kovojo dėl mūsų planetos ateities. Kai kuriems reikėjo didelės drąsos rizikuojant gyvybe lipti į ledkalnius arba nerti giliai į vandenyną. Kitiems reikėjo subtilesnių drąsos formų. Jie dešimtmečiais dėjo daug pastangų įrodinėdami savo tiesas. Tik nedaugelis viešai stojo į kovą, dažniau būdami kaltinami nei giriami; dauguma iki gyvenimo pabaigos dirbo nežinomybėje. Tačiau jie pasiekė tikslą, kuris buvo žinios.
Žmonės seniai suprato, kad jų veikla turėtų keisti lokalų klimatą. Senovės graikai ir XIX amžiaus žmonės ginčijosi, kaip miškų kirtimas galėtų atnešti daugiau (o galbūt mažiau) lietaus jų aplinkoje. Bet didžiausias klimato pokytis vyko savaime. Praeities Žemės apledėjimų tyrimai rodė, kad klimatas gali radikaliai keistis visoje planetoje. Tai atrodė visai ne žmonių išprovokuotas reiškinys. Tai kas gi sukelia visuotinę klimato kaitą? Gal Saulės skleidžiamos šilumos energijos kaita? Gal vulkanų išsiveržimų sukelti dulkių debesys? Gal kylantys ir smunkantys kalnų masyvai, kurie pakeičia vėjo ir vandenynų srovių kryptis? O gal atmosferos oro sudėties kitimas? Visa tai veikia Žemės klimatą, bet kaip?
1896 metais švedų mokslininkas Svantas Areniusas (Svante Arrhenius) paskelbė naują idėją. Žmonėms deginant iškastinį kurą (anglį, naftą, dujas), į Žemės atmosferą išsiskiria anglies dioksidas, kuris trukdo Žemei išsklaidyti iš Saulės gaunamą šilumos energiją, todėl turi kilti vidutinė planetos temperatūra. Šis „šiltnamio efektas“ buvo tik viena iš klimato kaitos prielaidų. Mokslininkai rado daug motyvų, kad anglies dioksido išmetimas į atmosferą neturėtų keisti klimato. Daugelis manė, kad žmonija niekada negalėtų paveikti didelių klimato ciklų, kurie yra valdomi švelnaus gamtos balanso. Dideli klimato pokyčiai atrodė būtų įmanomi nebent per dešimtis tūkstančių metų.
Bet jau apie 1930 m. žmonės suprato, kad Šiaurės pusrutulio šalys pradeda šilti. Mokslininkai manė, kad šis šilimas tėra natūralaus ciklo fazė, pasireiškianti dėl nežinomų priežasčių. Skambėjo vienintelis G.Kalendario (G.S.Callendar) balsas, primygtinai teigiantis, kad šiltnamio efektas prasidėjo. Kad ir kas sukeltų šį klimato šilimą, daugeliui atrodė - jei jis truktų kelis šimtmečius, būtų tik geriau. Apie 1950 m. G.Kalendario tvirtinimai paskatino keletą mokslininkų rimčiau pasigilinti į klimato kaitos problemą. Šaltojo karo metu karinės įstaigos skyrė daugiau pinigų, nes kariškiams parūpo oro ir vandenynų kaita. Nauji tyrimai parodė, kad anglies dioksidas iš tikrųjų gali kauptis atmosferoje ir sukelti visuotinio klimato šilimą. K.D.Kilingo (C.D.Keeling) matavimai 1960 m. rodė, kad anglies dioksido kiekis atmosferoje kasmet didėja.
Kitą dešimtmetį keletas mokslininkų sukūrė klimato kaitos matematinius modelius. Kiti rado išradingų būdų, kaip atkurti praeities temperatūras tiriant senovės žiedadulkes ir fosilijas, magnio ir kalcio jonų santykį mikroskopinių gyvūnų kiautuose, kai kurių organinių molekulių ilgį nuosėdose. Jie nustatė, kad po ledynmečio globali vidutinė temperatūra kilo iki 7550 m. ir buvo pastovi iki 3550 m. prieš Kristų. Paskui buvo ilgas atšalimas, jo metu žemiausia temperatūra buvo tarp 1450 ir 1850 metų. Vėliau klimatas tolygiai šilo. Tyrimus palaikė ir kompiuterinis atmosferos cirkuliacijos modeliavimas. Apie 1960 m. modeliavimas rodė, kad jau kitą šimtmetį vidutinė Žemės temperatūra galėtų pakilti keliais laipsniais. Bet kitas šimtmetis atrodė dar taip toli.
Apie 1970 m. kai kurie mokslininkai įrodinėjo, kad, be šiltnamio efekto, žmonių veikla daugina dulkių ir smogo dalelių atmosferoje, kurios blokuoja Saulės šviesą ir taip šaldo planetą. Žiniasklaida buvo sumišusi ir pradėjo teikti prieštaringas žinias apie ledynų tirpimą ir jūros lygio kilimo arba naujo ledynmečio grėsmę. Vienintelis dalykas, su kuriuo sutiko dauguma mokslininkų, buvo tai, kad klimato sistemą jie supranta nepakankamai ir reikia išsamesnių tyrimų. Klimato tyrimai paspartėjo, duomenis pradėjo rinkti vandenynuose tarptautinių laivų flotilės ir Žemės palydovai. Greitai artėjančio ledynmečio idėja buvo atmesta ir dėmesys sutelktas į visuotinį klimato atšilimą. Dulkių ir smogo dalelės, kurias žmonės išmeta į orą, gali tvyroti kelias savaites, o anglies dioksidas gali pasilikti šimtmečius, jo kiekis didėja kas dešimtmetį.
Anksčiau mokslininkai manė, kad yra vienintelis klimato visraktis, bet vėliau suprato, kad klimatas - sudėtinga sistema, kuriai įtaką daro daugelis faktorių. Vulkanų išsiveržimai ir Saulės aktyvumo kitimas gali paveikti planetos klimatą daugiau nei žmonių veikla. Net mažas Žemės orbitos pokytis gali padaryti žymią įtaką klimatui. Senovės klimato tyrimai rodė, kad astronominiai ciklai sukėlė ledynmečius. Žemės klimatas yra taip subtiliai atmosferos ir vandenynų subalansuotas, kad net maža perturbacija gali sukelti didelius pokyčius. Iš chaoso teorijos išplaukia išvada, kad tokioje netiesinėje sistemoje, kokia yra atmosfera, klimatą staigiai pakeisti gali net savaiminiai gamtos reiškiniai. Tai patvirtino Grenlandijos ledo gręžiniai.
Kaip staigūs temperatūros pokyčiai gali kilti, pavyzdžiui, pakitus vandenynų srovėms, parodė patobulinti kompiuteriniai modeliai. Ekspertai dėl visuotinio atšilimo numatė galimas sausras, audras, vandenynų ir jūrų vandens lygio kilimą, kitus reiškinius. Tačiau vis dar mažai suprantama, kaip gyvosios ekosistemos sąveikauja su klimatu ir atmosfera, pavyzdžiui, žemdirbystė ir miškų kirtimas didina ar mažina anglies dioksido kiekį atmosferoje. Bet tyrimai ir jų finansavimas didėjo netolygiai bangomis.
Buvo nustatyta, kad atmosferoje didėja metano ir kitų dujų kiekis, kuris labiau nei anglies dioksidas didina visuotinį atšilimą. O milžiniški metano kiekiai guli Arkties vandenyno bei kitų šaltų jūrų dugne ir šylant vandenynams metanas iškyla į atmosferą. Kai kurios šių dujų ardo apsauginį ozono sluoksnį. Apie 2000 m. mokslininkai pagaliau suprato, kad pasaulinis klimato atšilimas yra realus pavojus. Tarptautiniuose kongresuose jie ragina pasaulio politikus imtis aktyvių žingsnių mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą. Tačiau energijos gamybos technologijoms keisti reikia milžiniškų investicijų, todėl šalys ir verslas priešinasi. Aiškėja, kad pavojingas vandenynų cirkuliacijos pokytis, bent jau šį šimtmetį, atrodo neįtikėtinas. Kita vertus, yra aiškių ženklų, kad sparčiai tirpdami ledynai gali pakelti jūrų vandens lygį greičiau, nei daugelis mokslininkų tikėjosi. Nauji faktai rodo, kad klimato atšilimas skatina pokyčius gamtoje, o šie dar daugiau veikia atšilimą. Tai būdingas visų netiesinių sistemų grįžtamojo ryšio veikimas.
Apie 2007 metus mokslininkai įsitikino, kad patys žmonės keičia klimatą. Nors kol kas stebima tik nedidelė numatomo atšilimo dalis, jo efektas kai kuriose pasaulio dalyse jau akivaizdus: kyla didesnės šilumos bangos, stipresni potvyniai ir sausros, dėl šilumos nyksta kai kurios gyvūnijos rūšys, keičiasi jų elgesys. Europoje ir Amerikoje sparčiai nyksta bitės, iš dalies dėl sutrumpėjusio augalų žydėjimo. Dabar globali vidutinė temperatūra yra aukščiausia per pastaruosius 11 tūkst. metų. Priklausomai nuo to, kaip žmonės ribos anglies dioksido išmetimą į atmosferą, galima tikėtis, kad šio amžiaus gale vidutinė planetos temperatūra dar pakils nuo 1,4 iki 6 laipsnių Celsijaus. Tačiau Šiaurės pusrutulyje ji gali būti gerokai didesnė ir labai paveikti žmonių gyvenimą.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą