Buvusi darbovietė tapo šunų namais

Pagalbos šauksmą išgirdo Šilutėje

Apie globojamus šunis Šiaulių pakraštyje mūsų redakcijai parašė Šilutės Žibų pradinės mokyklos vaikai ir mokytojai. Jie spalio 4- ąją savo mokykloje minėjo Pasaulinę gyvūnų globos dieną ir pagrindiniu šios šventės akcentu tapo internete rastas Šiaulių gyvūnų prieglaudos pagalbos šauksmas. Šunis globojanti pora prašė padėti išgyventi jų šunų šeimynai. Atsiliepdamos į prašymą, mokytojos Renata Ivaščenkienė ir socialinė pedagogė Daina Macijauskienė organizavo akciją: į kiekvieną klasę atnešė šuniukus - taupykles, į kurias buvo renkamos lėšos šunims paremti. Vaikai suaukojo beveik 460 litų, už kuriuos buvo nupirkta ir į Šiaulius išsiųsta 155 kilogramai šunų maisto su vaikų laiškais.

Prasidėjo su Bina

Šiaulių miesto pakraštyje Daubos gatvėje, buvusio statybos tresto teritorijoje, jau dešimtmetį gyvuoja Adelės ir Ginto įkurta šunų prieglauda. Šiandien čia, aptvertoje teritorijoje gyvena 32 šunys.

Iš virtuvės, kurioje gaminamas maistas šunims, išeina prieglaudos šeimininkė Adelė. Ji keturiolika metų dirbo šiame buvusiame statybos treste. Tada Adelė net negalvojo, kad šunis globoti pradės nuo vokiečių aviganių veislės kalaitės Binos.

Bina Rygoje buvo baigusi šunų karo mokyklą, tačiau dėl to, kad bijodavo šūvio garso, negalėjo dirbti savo darbo. Žmonės atvežė Biną į statybos trestą, kuriame dirbo Adelė, ir paprašė ją priglausti. Nuo to laiko Bina tapo statybos tresto simboliu.

"Visus tuos metus ji būdavo su manimi mano kabinete, visur lydėdavo ir kartu saugodavo įmonės teritoriją. Ji buvo labai protinga, jai patikėdavome net dokumentus ar raktus nunešti iš vienų patalpų į kitas. Ji puikiai susidorodavo su šiuo darbu ir įteikdavo daiktus tam žmogui, kuriam jie būdavo skirti. Tai buvo šaunūs metai", - su ilgesiu prisimena Adelė.

Kai įmonė bankrutavo, pastatai buvo pardavinėjami iš varžytinių, iš kabinetų, nešini savo daiktais, ėjo žmonės.

Sena Bina klaidžiojo po saugomos įmonės teritoriją, tarsi suprasdama, kad viskas baigėsi.

"Nėra graudesnio vaizdo už šuns, kuris atitarnavęs daugelį metų, tampa niekam nereikalingas. Negalėjau Binos palikti ir išeiti savais keliais", - sako Adelė.

Bina surado pirmuosius gyventojus

Pasitarusi su vyru Gintu, Adelė nusprendė įsigyti iš varžytinių parduodamą savo buvusios darbovietės dispečerinę. "Šį žingsnį su vyru ryžomės žengti dėl Binos. Norėjome, kad ji savo senatvę praleistų garbingai, turėdama savo namus", - pasakoja moteris.

Nuo nupirktos dispečerinės viskas ir prasidėjo. Bina greitai aplinkiniuose rajonuose susirado draugų - valkataujančių šunų. "Keisčiausia, kad jeigu atvykėlis iš nepatiklumo pradžioje nenorėdavo užeiti į dispečerinės teritoriją, Bina juos dantimis griebdavo už keteros ir tempdavo į savo namus", - juokdamasi pasakojo Adelė. Bėgant laikui, Bina vis atsivesdavo naujų paklydėlių, o ir Adelei su Gintu likimas vis atsiųsdavo naujų prieglaudos gyventojų.

"Bina mirė keturiolikos metų. Per savo gyvenimą ji mums suteikė nuostabių ir nepamirštamų akimirkų. Tai buvo puikus ir atsidavęs šuo", - pasakojo Adelė, žvelgdama į ant marmuro plokštės iškaltą Binos atvaizdą prieglaudos teritorijoje.

Išgelbėjo šeimininką

Gyventojų prieglaudoje daugėjo: vienus šeimininkai rado paliktus prie prekybos centų, kitus - autobuso stotelėje, treti buvo palikti pririšti miškuose prie medžių.

Didelė kalė Greta pateko čia taip sužalota, kad vienas jos šonas buvo visiškai be kailio. "Veterinaras pasakė: jei turite kantrybės, gydykite, jei ne, teks užmigdyti", - pasakoja Adelė.

Greta šiandien atrodo puikiai. Tarsi norėdama parodyti, kad jai jau viskas gerai, ji atsigula ant žemės ir atsuka sužalotąjį šoną, kuriame matyti tik nedidelis randas. Kartu su Greta viename voljere gyvena ir Joniukas. "Jį išgelbėjome iš kilpos, kažkas pakarti norėjo", - sako Adelė, glostydama nediduką rudą šunelį.

Kieme visus pasitinkantis Nordas atrodo tarsi gaujos vadas. Kartą jis Gintui padėjo išsilaisvinti, kai jo ranką buvo prispaudęs mechanizmas. "Darbavausi prieglaudoje vienas, mobilusis telefonas gulėjo ant stalo, o kai ranką prispaudė prietaisas, negalėjau pajudėti iš vietos. Pasišaukiau Nordą, jis nuo mažumės buvo pratęs nešioti visokius metalinius daiktus. Nordas dantimis sukando metalinį strypą ir atnešė man, jo pagalba ir išsilaisvinau. Po šio įvykio Nordas kelias dienas nuo manęs nesitraukė, saugojo, kad vėl nepakliūčiau į nelaimę", - su pasididžiavimu apie savo augintinį pasakojo Gintas.

Išsilaiko patys

Priėjus arčiau prie voljerų, visi šunys pradeda loti, bet vizgina uodegas - kiekvienas nori, kad į jį atkreiptum dėmesį.

"Jei tik dėmesys būtų jiems reikalingas, tai problemų nebūtų - tai vienintelis dalykas, kuris nekainuoja", - sako Adelė. Gausią šeimyną išlaikantys žmonės negauna jokios paramos, viską jie daro iš savo lėšų. Visi šunys sterilizuoti, paskiepyti ir įregistruoti.

Adelė pakviečia užeiti į patalpą, kur ruošiamas šunų ėdalas. Viduje kūrenasi geležinė krosnelė, dideliame katile verda košė. Aplinkui pririkiuota kibirų su kiaulių odelių gabaliukais, paskui jos bus sumaišomos su koše ir pateikiama augintiniams.

"Pagrindinius darbus nuveikia Gintas. Aš tik padedu", - sako Adelė. Gintas ir voljerus stato, ir būdas šunims kala. Daugelis būdų dviaukštės ar triaukštės, taip taupoma vieta. Visi šunys telpa 8 arų sklype, kurį šeimininkai nuomoja iš valstybės už 1158 litus per metus. Voljeruose šunys gyvena po kelis.

Pasak Adelės ir Ginto, jei sklypas būtų didesnis, jie galėtų priimti šunis, kuriuos atvežtų jų nebegalintys ar nebenorintys laikyti žmonės. Tokiu atveju būtų reikalinga ir buvusių šunų savininkų pagalba. Dabar visi globotiniai - pačių surasti ar priklydę.

"Buvome miesto Savivaldybėje dėl sklypo ribų išplėtimo - niekas nieko nepažadėjo, tik siuntinėjo iš kabineto į kabinetą", - sako Gintas. Buvo ir tokių, kurie nesivaržydami sakė: kam viso to reikia, patys sugalvojote, patys ir auginkite, niekas per prievartą nevertė.

Šunims trūksta maisto

Didžiausia problema šiuo metu yra maistas šunims. "Jiems reikia mėsos, nors ir pačios prasčiausios. Kadangi didžioji dalis šunų dideli, tai per mėnesį jiems reikia apie 1500 kilogramų kaulų ir skerdienos atliekų", - sako Adelė. Paukštynas, kuris tiekdavo mėsą šunims, bankrutavo, o kito tiekėjo kol kas nėra.

Prieglaudos šeimininkai iš parduotuvių ar turgaviečių perka skerdienos atliekas, kuriomis gali tik pagardinti šunims verdamą košę. Dabar svarbiausia šiai šeimynai rasti rėmėjų, kurie galėtų aprūpinti prieglaudą šunų maistui tinkamais produktais.

"Pagalba iš Žibų pagrindinės mokyklos buvo labai netikėta ir reikalinga. Šunų maisto savo augintiniams duodame ne po daug, tik paskaniname dienos racioną, taupome, kad ilgiau užtektų ", - sako Adelė.

Pasak Adelės ir Ginto, aplinkiniai juos laiko keistuoliais ir nelabai supranta, kam jie užsiima tokiu darbu, kuris atima visą asmeninį gyvenimą. "Bet čia ir yra mano gyvenimas", - sako Adelė.