Anglas archeologas lordas Hovardas Karteris (Howard Carter) ir jo draugas lordas Džordžas Karnarvonas (George Carnarvon), finansavęs ekspediciją, šešerius metus kasinėjo Karalių slėnį. H.Karteris buvo patyręs faraonų lobių medžiotojas ir Karalių slėnį pažinojo kaip savo penkis pirštus. 1922 m. rudenį liko nekasinėtas tik vienas sklypas, kuriame stovėjo kelios darbininkų lūšnelės. H.Karteris įsakė jas nugriauti. Po pirmąja lūšna buvo rastas užverstas įėjimas į požemius. Nuvalius žemyn vedančius laiptus, archeologai aptiko užmūrytas duris. Ant jų buvo likę valstybės antspaudo likučiai - ženklas, kad čia palaidotas aukštos kilmės žmogus. Tai buvo lapkričio 4 d. Lapkričio 23-iąją Karteris pasiekė įėjimą į požeminę patalpą, o kitą dieną su lordu Karnarvonu, atvykusiu iš Anglijos, pradėjo tuneliu skverbtis į kapavietę. Pasiekę ją, archeologai duryse išmušė skylę ir prakišo į vidų geležinį virbą, o paskui įstūmė elektros lempą. Juos labai nustebino tai, kad lobyne plėšikai viską sulaužė, išvartė, kažko ieškodami, bet nieko nepaėmė. Ko nors išsigando?
1923 m. vasario 17 d. žmonės įėjo į faraono laidojimo rūsį. Tai buvo labiausiai jaudinanti akimirka. Sarkofago dangtis svėrė daugiau kaip pusę tonos, o jį reikėjo išardyti ir išnešti. Kai naudojant keltuvą sarkofago dangtis buvo pakeltas, po juo visi pamatė šūsnį pusiau sudūlėjusių audeklų. O po ja - auksinį Tutanchamono atvaizdą ant karsto dangčio. Laidojimo rūsyje buvo rasti 5398 objektai, juos kataloguoti užtruko dešimt metų. Pačią kapavietę sudarė keturios patalpos, o pagrindinė iš jų - laidojimo kripta. Pirmosiose dviejose patalpose buvo saugomi laidojimo ritualo daiktai ir karaliaus valdžios simboliai. Čia buvo labai daug statulėlių ir paties faraono bei jo žmonos statulų, karaliaus sostas, drabužių, ritualinių indų, ginklų, brangenybių, dievų atvaizdų ir net faraono senelės plaukų kuokštelis. Kapavietės lobyne, be daugybės juvelyrinių dirbinių, buvo rasta indų, ant kurių buvo atvaizduotas dievas Oziris. Tuose induose buvo Nilo smėlio su pasėtais grūdais. Dygdami grūdai leidžia daigus iš Ozirio kūno, o tai reiškia, kad mirtis gimdo gyvybę. Galbūt tai prieš tūkstantmečius pasiųsta žinia, kad be pėdsakų niekas nedingsta. Ketvirtojoje, laidojimo, patalpoje, labai dideliame akmeniniame sarkofage buvo rasti trys žmogaus kūno formos išpuošti karstai, įdėti vienas į kitą. Paskutiniame, gryno aukso, gulėjo faraono mumija. Ant mumijos galvos buvo uždėta masyvi auksinė kaukė, vaizduojanti faraono veidą. Ant pačios mumijos buvo sudėta daugiau kaip šimtas keturiasdešimt auksinių daiktų, suvyniotų į audeklus. O 2008 m. paaiškėjo, kad kape buvo dar du kūnai! Jie, rasti jau 1922 m., visą tą laiką buvo saugomi Kairo universiteto medicinos fakultete. Egiptiečiai juos slėpė. Abi mumijos - apie 30 cm ūgio neišnešiotos mergaitės dvynės. Buvo išsaugotos jų smegenys, vidaus organai, kurie mumifikuojant paprastai šalinami, bet joms buvo uždėtos laidojimo kaukės. Liverpulio (Didžioji Britanija) universitete ištyrus palaikus paaiškėjo, kad jos buvo Tutanchamono dukterys - sutapo kraujo grupė.
Mįslingos mirtys
Iki šiol atkakliai gyvuoja mitas, kad visi Tutanchamono kapo tyrinėtojai vienas po kito staigiai mirė baisiose kančiose. Neva tai buvęs faraono kerštas už kapo išniekinimą ir nepaisymą įspėjimo, kuris atseit buvęs užrašytas ant durų: „Mirtis ištiks tą, kas sudrums faraono ramybę“. Bet šiandien mokslininkai egiptologai tiksliai išsiaiškino - tokio užrašo nebuvo. Minimi įvairūs skaičiai, nuo 17 iki 25 mokslininkų, kurie tyrė kapą. Tarp jų lordas Karnarvonas (įkando moskitas, pernešantis tropikų karštinę), lordas Vestbernas (Westburn), kurio sūnus buvo H.Karterio sekretorius kasinėjimų metu (iššoko pro langą), H.Karterio sekretorius Ričardas Befilas (Richard Baffil), konservavimo specialistas Arturas Meisas (Arthur Mais), radiologas Arčibaldas Reidas (Archibald Raid, mirė vos grįžęs į Angliją), netikras lordo Karnarvono brolis (nusižudė užėjus pamišimo priepuoliui), lordo Karnarvono našlė (mirė nuo vabzdžio įkandimo), rentgenologas, kuris švietė faraono mumiją tiesiog kape, artimas Karnarvono draugas Džordžas Gouldas (George Gold, po apsilankymo kapavietėje jį pakirto maliarija). Bet pagrindinis „kapo niekintojas“ H.Karteris liko gyvas ir dar dešimt metų dirbo Karalių slėnyje. Mirė 1939 m., būdamas 65-erių.
Tarptautinės mokslininkų grupės, kuriai vadovavo egiptologas Georgas Šteindorfas (Georg Steindorf) ir medikas biologas iš Kairo universiteto Ezedinas Tacha (Ezedin Tacha), tyrimai rodo: absoliuti dauguma H.Karterio ekspedicijos dalyvių sulaukė garbingo amžiaus, o vidutinė jų gyvenimo trukmė yra 74,4 metų. Be to, visi ekspedicijos dalyviai mirdavo ne staigiai, o sirgdavo keletą metų. Koks gi tai kerštas? Matyt, „prakeiksmo“ įrodymai buvo laikraščių antys. Pasak mokslininkų, dauguma mirė nuo visiškai įprastų ligų. Tiesa, kai kurių ekspedicijos dalyvių mirtis buvo susijusi su grybeliu arba kitais mikroorganizmais, buvusiais kape. Kaip pranešė tų metų bulvarinė spauda, mirtis lordą Karnarvoną ištiko praėjus 6 savaitėms po apsilankymo kape. O iš tiesų jis mirė po kelerių metų. Simptomai ligos, nuo kurios mirė lordas, primena „olų ligą“. Ją platina mikroskopinio dydžio grybeliai, gyvenantys organinės kilmės atliekose ir dulkėse, taip pat gyvuose organizmuose, daugiausia šikšnosparnių. Tarp grybelių pavojingiausias yra Aspergillus niger, gyvenantis mumijose, piramidėse ir rūsiuose. Grybelis sukelia karštinę ir labai stiprų kvėpavimo takų uždegimą. Tie, kas pirmieji įžengė į kapą, įkvėpė grybelių. Tačiau „prakeiksmo“ šalininkai primygtinai tvirtina: šiuos ir kitų ligų sukėlėjus galėjo užkonservuoti senovės egiptiečiai. Juk jie buvo puikūs nuodų specialistai.
Faraono dosjė
Faraonas Tutanchamonas įžengė į sostą 1333 m. prieš mūsų erą, būdamas 9 metų. 19 metų žuvo mįslingomis aplinkybėmis, todėl nespėjo išgarsėti, bet tapo labai garsus praėjus 3300 metų po mirties, nes jo kapas buvo vienintelis, kuris buvo rastas neapiplėštas. Pats H.Karteris rašė: „Vienintelis svarbus jo gyvenimo įvykis buvo tai, kad jis numirė ir buvo palaidotas“. Tutanchamono tėvai - Echnatonas ir arba pirmoji Echnatono žmona, legendinė Nefertitė, arba antroji, vardu Hija. Faraono senelė buvo karalienė Tija, faraono Echnatono motina. 12 metų faraonas vedė 13-metę Anchesenamuną - Nefertitės ir Echnatono dukterį, tai yra savo tikrą arba netikrą seserį, todėl jų vaikai gimė negyvi. Pernai sensacingus rezultatus gavo genealoginių tyrinėjimų centro „iGENEA“, esančio Ciuriche, biologai, kuriems kolegos egiptiečiai perdavė dalį DNR, gautos iš faraono Tutanchamono mumijos. Pasirodo, kad faraonas - genetinis europietis. Bendras Egipto valdovų ir europiečių protėvis maždaug prieš 9500 metų gyveno Kaukaze. Maždaug prieš 7000 metų jo tiesioginiai palikuonys apsigyveno Europoje, o kai kas pasiekė Egiptą ir prasimušė į faraonus.
Genetiniai tyrimai, kuriuos atliko Egipto biologai, rodo: berniukas buvo trapių kaulų, su vilko gomuriu, šleivapėdis, vilko kairę koją ir vaikščiojo su lazda. Beje, kape buvo rasta apie 300 lazdų. Anksčiau, atkurdami faraono išvaizdą pagal kaukolę, mokslininkai vaizduodavo patrauklų jaunuolį. Dabar, kruopščiau atlikus skenavimą, nustatyta: berniukas buvo anaiptol ne gražuolis, storais klubais, jo kaukolė pailga, rankos labai ilgos. Nuo ko jis mirė, nenustatyta iki šiol. Pagal Amerikos detektyvų Grego Kuperio (Greg Cooper) ir Maiko Kingo (Mike King) versiją, Tutanchamoną nužudė jo pagrindinis ministras, iš už nugaros smogdamas per galvą buku daiktu. Rentgeno nuotraukose matyti tamsi dėmė ties kaukolės pamatu ir kaulo nuolauža kaukolės viduje. Motyvą jis turėjo: ministras pats tapo faraonu ir vedė Tutanchamono našlę. Pagal kitą versiją, Tutanchamonas susilaužė koją ir mirė nuo kraujo užkrėtimo. O dar viena jo mirties priežastis galėjo būti maliarija, nors ir sulaužyta koja turėjo tam tikros įtakos - nepaprastai nusilpnino organizmą ir į jį lengvai pateko infekcija, pernešama uodų. Praėjus daugiau kaip trims tūkstančiams metų, palaikuose dar buvo rasta maliarijos sukėlėjų DNR.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą