Vieni jam meldėsi, kiti bijojo jo ir nekentė kaip maro. Jis iki šiol tebėra viena įspūdingiausių figūrų Rusijos istorijoje bei visame pasaulyje. Rasputino gyvenimą ir mirtį tebegaubia paslaptis.
Moterys bučiuodavo Rasputinui rankas šnibždėdamos: „šventasis, šventasis“ ir neatsisakydavo, kai šis jas kviesdavo į savo miegamąjį. Sklido gandai, kad ten lankėsi net ir carienė bei jos dukros.
Carą taip apraizgė savo kerais, kad šis nepasikonsultavęs su Rasputinu nepriimdavo jokių sprendimų. Hipnotizuojantis Rasputino žvilgsnis tikrąja šio žodžio prasme paralyžiuodavo pašnekovą. To atstumiančio sibiriečio bijojo ministrai ir generolai; priešinimasis jam reiškė karjeros pabaigą. Jis gėrė, leidosi į avantiūras, demoralizavo ir vedė Rusiją į pražūtį.
Griška, kuris kalbėdavosi su arkliais
Jis, kaip manoma, gimė 1869 ar 1871 metų sausio 23 dieną tarp miškų ir pelkių paskendusiame Pokrovskojės kaime, netoli Tiumenės, Sibiro Tobolsko gubernijoje. Buvo neįprastas vaikas. Mėgdavo vienas klaidžioti miškais ar valandų valandas žiūrėti į dangų. Mylėjo gyvūnus. Dažnai žmonės matydavo, kaip su jais kalbasi. Kartą jo tėvas Jafimas Rasputinas pasakė savo žmonai Anai, kad apšlubo arklys. Tada Griška pakilo nuo stalo ir nuėjo į arklides. Uždėjo ranką ant skaudamos arklio kojos, kažką pašnibždėjo ir po akimirkos... gyvulys pasveiko. „Na jau, na jau“, - neatsistebėjo vietos ūkininkai ir ėmė vesti Griškai savo sergančias karves bei arklius. Laikui bėgant jau ateidavo ir patys, kad pagydytų jų negalavimus. Vaikinas išklausydavo kiekvieną, paliesdavo skaudamą vietą, ir ligos kaip nebuvę!
Su žmona, trejais metais už jį vyresne Praskovja Fiodorovna, Grigorijų taip pat siejo stiprus jausmas. Visada jai buvo atidus ir švelnus. O ji buvo tolerantiška, supratinga ir suvokė, kad vyras nėra paprastas žmogus, o nepataisomas svajotojas, gal net iš tikrųjų regėjęs Dievą. Nevertė jo dirbti laukuose, nes jis to labai nemėgo, nesipriešino jo pomėgiui pasėdėti smuklėje ir pasibastyti po pasaulį. Būdavo, kai jis po pusės metų klajonių parsiranda namo ir sustoja tarpdury, ji tik sušunka: „O, Griška sugrįžo“ ir puola jam į glėbį. Net ir tada, kai kaimynės pliaukšdavo liežuviais apie jo santykius su tarnaite Dunia arba kai į namus parsivesdavo moterų, ji juokdamasi sakydavo: „Visoms jo užteks.“
Platus pasaulis traukė Grišą nuo mažumės. Tačiau pirmą kartą iš kaimo išvyko, kai buvo suaugęs vyras. Išsirengė į Verchoturjės vienuolyną ir sutiko ten žmogų, kuris pakeitė visą jo gyvenimą.
Tėvas Makarijus buvo atsivertęs į tikėjimą nuodėmingasis, kuris buvo nusprendęs paskirti gyvenimą Dievui. Jam Rasputinas išpažino savo nuodėmes ir papasakojo apie haliucinacijas. Makarijus suprato, kad priešais jį stovintis jaunuolis yra nepaprastai stiprios valios ir turtingo vidinio pasaulio žmogus. „Dievo motina tave aplankė, ir tu privalai skubėti paskui ją“, - pasakė jis.
Gydytojas ir meilužis
Nuo tada Rasputinas ėmė gyventi „šventojo senio“ gyvenimą - piligrimo, skelbiančio Dievo žodį. Kiekvieną pavasarį su ikona ir duonos kepaliuku užantyje iškeliaudavo ieškoti išganymo.
Iš kitų šventųjų senių, kurių Rusijoje buvo nemažai, Rasputinas skyrėsi savo jaunu amžiumi ir... potraukiu prie dailiosios lyties. Mylėdamas Rasputinas buvo demokratiškas, ponias mylėjo salonuose, o į pirtį vesdavosi jų tarnaites, dailias kaimo merginas.
Tos bendros maudynės šokiruodavo europinėje Rusijos dalyje, o Sibire jos buvo kasdienybė. „Nemanyk, kad tave išnaudoju ir teršiu tavo garbę, - sakydavo moterims. - Aš tave apvalau. Per mane tave pasiekia Dievo palaiminimas.“
Jis ne tik „palaimindavo“. Kantriai išklausydavo ilgiausių pasakojimų apie rūpesčius ir bėdas, šluostydavo ašaras, duodavo patarimų, guosdavo. Taigi moterys jį garbino kaip šventąjį.
Galiausiai garsas apie Rasputiną pasiekė Peterburgą ir nusėdo itin palankioje aplinkoje. Prasidėjo XX amžius. Augo visuomenės įtampa. Peterburgo aukštuomenė lyg ir nujautė epochos pabaigą. Žmonės norėjo iki galo išnaudoti paskutines galimybes.
Vis dėlto buvo justi atsėlinant nematomą blogį, kuris didino privilegijuotųjų sluoksnių nervingumą, perdėtą jautrumą, žmonės vis daugiau domėjosi mistika. Paprastas vaikinas iš Sibiro, kuriam buvo apsireiškęs Dievas, aiškiaregys ir stebuklingas kūno bei dvasios gydytojas, tuo metu tiesiog reiškė visų svajonių išsipildymą.
Salonų liūtas kaimiškais marškiniais
Kai tik atvykėlis iš Pokrovskojės 1905 metais pasirodė mieste, kvietimai į Peterburgo aukštuomenės rūmus pabiro kaip iš gausybės rago. Rasputinas, apsivilkęs kaimiškais marškiniais ir apsiavęs auliniais batais, salonuose jautėsi kuo puikiausiai, nerodė jokio drovumo ir valstietiško nuolankumo. Jis net mestelėjo repliką: „Už tuos paveikslus būtų galima išmaitinti penkis badaujančius kaimus.“ Jis leido sau išplūsti aukštakilmius šeimininkus. Jo elgesys žavėjo aplinkinius, kurie įsivaizdavo, kad jis daug išmano, daug matęs ir daug ką nujaučia. Žinia apie keistąjį atvykėlį pasiekė ir caro rūmus.
Rasputinas su caru Nikolajumi II ir jo žmona Aleksandra susitiko jų pusseserės kunigaikštytės Milicos Romanovos namuose. Tą dieną caras savo dienoraštyje įrašė: „Susipažinome su Dievo žmogumi.“ Kai vėliau paaiškėjo, kad Rasputinas geba padėti Aleksandrai įveikti ją kamavusios depresijos ir melancholijos priepuolius bei sustabdyti kraujavimą ir sumažinti hemofilija sergančio caraičio Aleksejaus kančias, caro šeima tiesiog nebegalėjo be jo išsiversti. „Mūsų brangusis bičiulis“, - sakė jie apie Rasputiną. Jis carą vadino tėveliu, o carienę - motule.
Caro globojamas
Visiems buvo žinoma, jog Nikolajus - nedrąsus ir nepasitikintis savimi žmogus, todėl nieko nedarė be žmonos pritarimo. Dabar Aleksandra dėl visų savo sumanymų konsultuodavosi su Rasputinu, o jo žodžius vertino kaip paties Dievo siųstus. Jie dažnai matydavosi carienės draugės, taip pat Rasputino gerbėjos Anos Vyrubovos namuose.
Rasputinas buvo labai populiarus. Jis padėdavo visiems, kam tik galėdavo: valdininkams, studentams, darbininkams, žydams, kuriuos norėta deportuoti iš Rusijos, jaunuoliams, norintiems išvengti karo tarnybos, ir kt. Jis jautėsi svarbus, reikalingas, garbinamas.
Tačiau tai nereiškia, kad visi mylėjo Rasputiną. Buvo daugybė tokių, kurie nekentė ir kaltino jį visomis įmanomis nuodėmėmis. Vienas tokių buvo jaunas aristokratas Feliksas Jusupovas. Jis drauge su carienės sūnėnu Dmitrijumi ir Dūmos nariu Vladimiru Puriškevičiumi nusprendė atsikratyti Rasputino. 1916 metų gruodžio 16 dieną jie savo užmačią įvykdė. Dievo žmogus buvo atviliotas į F.Jusupovo namus ir ten nužudytas. Kaip? Yra keletas versijų. Pirmoji - jam į vyną buvo įpilta kalio cianido. Kai paaiškėjo, kad auka vis dar gyva, budeliai paleido į jį keletą kulkų. Mirštantį Rasputiną įmetė į Nevą. Pagal kitą versiją, Rasputinas nužudytas per priėmimą. Šaudė visi jame dalyvaujantys. Buvo tokie girti, kad tik keliems pavyko pataikyti. Dar vienas variantas: Rasputinas atspėjo žudikų užmačias ir buvo nušautas, kai bandė pabėgti. Tiesos niekada nepavyko atskleisti.
Paskutinė pranašystė
Rasputino kūnas iš Nevos buvo ištrauktas kitą dieną po žmogžudystės. Jis buvo palaidotas asmeninėje Anos Vyrubovos koplyčioje, esančioje Carskoje Selo. Laidotuvėse dalyvavo visa caro šeima. Po revoliucijos sovietų valdžios įsakymu jo karstas buvo išimtas iš kriptos ir išvežtas nežinoma kryptimi.
Rasputino mirtis greičiausiai nepakeitė situacijos Rusijoje, tačiau įrodė, kad visuomenėje, kuriai buvo įdiegtas įsitikinimas, jog valdžia Dievo duota, įvyko esminis persilaužimas. „Susidorojimas su Rasputinu iš tikrųjų buvo nukreiptas prieš monarchiją, - rašo Brajenas Moinahenas. - Į jį buvo nukreiptas visuomenės pyktis ir neviltis, šitaip apsaugant caro šeimą.“ Kai Rasputino neliko, išsipildė jo pranašystė, kad po dvejų metų caras neteks valdžios.
Pranašiški pasirodė ir jo žodžiai, kad prieš mirtį caro šeima pamatys jo namus. 1917 metų rugpjūtį, kai raudonieji išvežė caro šeimą į Tobolską, pakeliui jie važiavo pro Pokrovskojės kaimą. Iš visų namų išsiskyrė dailus Rasputino namas, stovintis ant upės kranto. Nepraėjus nė metams, jie buvo sušaudyti Jekaterinburge.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą