Tyrimuose dalyvavo 14 986 suaugusieji. Buvo klausta, ar jiems teko patirti tokius skausmingus įvykius kaip artimo žmogaus netektis arba skyrybos (streso veiksnių skalėje šie įvykiai užima pirmąsias vietas).
Jei dalyviai atsakydavo teigiamai, jų buvo klausiama, kaip jiems pavyko susidoroti su tokiu stresu ir kaip jie su stresu kovoja dabar. Paskui savanoriams buvo siūlomi šeši scenarijai, kurie neabejotinai turėjo jiems sukelti teigiamų emocijų, pavyzdžiui, pasivaikščiojimas gamtoje.
Ekspertai norėjo išsiaiškinti, kaip praeities išgyvenimai paveikia gebėjimą jausti malonumą dabartyje. Pasirodo: kuo stipresnį stresą teko patirti tiems žmonėms, tuo labiau jie džiaugėsi įvairiomis maloniomis smulkmenomis.
Vis dėlto ne viskas yra taip vienareikšmiška. Pavyzdžiui, jei dalyviai prisipažindavo, kad dar neatsigavo nuo streso, paaiškėdavo, kad jie nepajėgia „džiaugtis gyvenimu“. Mokslininkai mano, kad po sukrėtimo kiekvienam būtinas tam tikras reabilitacijos laikotarpis.
Žinoma, viskas yra individualu: vienam prireikia poros mėnesių, kitam - kelerių metų. Suprantama, viskas priklauso nuo patirto sukrėtimo stiprumo. Išsiskyrimą su mylimu arba nemylimu žmogumi, tėvų ar vaikų mirtį mes greičiausiai išgyvensime įvairiai. Iširus santykiams be meilės, tai dažniausiai vertinama kaip išsilaisvinimas iš pančių.
O štai jei mylimas sutuoktinis staiga išeina pas kitą, tai gali atrodyti tarsi pasaulio pabaiga. Suprantama, kad skausmo intensyvumas kiekvienu atveju bus kitoks.
Tačiau, kad ir kaip liūdėtume, laikui bėgant stresas praeina ir dauguma žmonių atsigauna. Bet būna, kad ir ne. Vyras arba moteris, kurį paliko gyvenimo draugas, nenori užmegzti naujų santykių, nepajėgia užmiršti nuoskaudos ir išdavystės. Netektis žmogui tampa jo egzistencijos esme.
Jis kalba tik apie ją, kitos temos jo nedomina. Tokie žmonės dažnai praranda draugus, kuriems įgrysta klausytis vaitojimų ir apkrauti save svetimu „negatyvu“, lieka visai vieni ir tai tampa dar vienu pretekstu savęs gailėti.
Jei žmogus pernelyg ilgai užsibūna stresinėje situacijoje, kuri iš esmės seniai baigėsi, jam būtina specialisto pagalba. Negalima ilgus metus graužtis dėl to, kas įvyko senų seniausiai.
Būtina savyje rasti jėgų gyventi toliau. Net sunkiai sergantys žmonės ir invalidai gyvenime randa teigiamybių ir kartais gyvenimu džiaugiasi labiau už sveikuosius. Kaip rodo patirtis, mes dažnai nevertiname smulkmenų, kurios mums teikia džiaugsmo, ir tik susidūrę su tikru skausmu suprantame, ką turime.
Patirtos bėdos anaiptol ne visus paverčia nelaimingus ir priverčia pykti ant gyvenimo. Viskas priklauso nuo požiūrio.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą