Islandijos ugnikalnio pelenai iš tiesų buvo pavojingi

Ankstyvosios išsiveržimo fazės metu į atmosferą patekę pelenų dalelės buvo mažos ir jų buvo labai daug, o tai kėlė potencialią grėsmę per pelenų debesis skridusiems lėktuvams. Tokios dalelės galėjo išsilydyti orlaivių varikliuose, o šie galėjo sugesti skrydžio viduryje.

Analizė taip pat atskleidė, kad išsiveržimo pradžioje išskirtos pelenų dalelės buvo ypač aštrios ir dygios.

Dėl Eyjafjallajokullio ugnikalnio išsiveržimo Europos oro erdvėje įvesti apribojimai buvo didžiausi nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų, o dėl to patirti nuostoliai, skaičiuojama, siekė 1,5–2,5 mlrd. eurų. Sutrikus skrydžiams nemalonumų patyrė apie 10 mln. turistų.

Naująjį tyrimą atliko Kopenhagos ir Islandijos universitetų mokslininkai. Jis skelbiamas leidinyje „PNAS journal“.

„Manau, kad svarbiausios šios tyrimo išvados: pirmiausia, atsakingos institucijos buvo visiškai teisios, uždarydamos oro erdvę. Antra, pateikėme protokolą, tad jei ateityje skubiai prireiks atsakymų, juos bus galima gauti. Tada turimiems duomenims galima pritaikyti modelius ir nustatyti, kaip toli, kaip aukštai ir kaip plačiai pelenai sklis ir tai labiau remsis faktais, o ne spėliojimais“, – „BBC News“ teigė tyrimo autorė Susan Stipp iš Kopenhagos universiteto.

Naudodami įvairias technikas (mikroskopiją, skenuojančią elektronų mikroskopiją, rentgeno spindulių difrakciją) tyrimo autoriai analizavo pelenų dalelių dydį ir struktūrą.

Jie palygino pelenus, išskirtus ankstyvojoje išsiveržimo fazėje su vėlesniais, labiau būdingais ugnikalnių išsiveržimams. Pirmieji pelenai buvo lengvi ir birūs, antrieji – labiau grūdėti, panašūs į sausą smėlį.

„Pelenai, išskirti per pirmąsias kelias dienas, buvo tokie smulkiagrūdžiai, nes jie susidarė sprogstančio išsiveržimo metu“, – kalbėjo S. Stripp.

„Ištirpus ant ugnikalnio esančiam ledynui, vanduo subėgo į kraterį, atvėsindamas magmą, o tuomet spaudimas iš vidaus sukėlė sprogimą. Taigi pelenų dalelės buvo labai smulkiagrūdės ir labai aštrios, palyginus su įprastais pelenais“, – aiškino ji.

„Kuo dalelės mažesnės, tuo lėčiau jos nusileidžia ant žemės. Įprasti pelenai dažniausiai nukrinta vos pasitraukę nuo ugnikalnio. Tačiau kadangi dalelės buvo tokios mažos, jos nukeliavo toliau nuo ugnikalnio ir pasklidę ten, kur skrenda lėktuvai, liko daug ilgesnį laiką“, – pridūrė mokslininkė.

Dirbant šiuolaikiniams lėktuvų varikiams pasiekiama 2 tūkst. laipsnių temperatūra. Anot S. Stripp, pelenuose esančios stiklo dalelės gali pradėti minkštėti esant maždaug 800 laipsnių temperatūroje.

„1 tūkst. laipsnių temperatūroje jos išsilydo. Kadangi jos labai mažos, tirpsta greitai. Tai panašu į gėrimą su vienu dideliu ledo gabalu. Jis ten plūduriuos ilgai, tačiau jei jį sutrupinsi, ištirps labai greitai“, – aiškino ji.

„Nėra jokios kalbos, kad jie galėjo leisti lėktuvams skraidyti, kai tai nutiko. Tai buvo visiškai teisingas, saugus sprendimas. Tačiau laikas, kurio prireikė skrydžiams atnaujinti, diskutuotinas“, – teigė skrydžių saugumo ekspertas Stewartas Johnas.

1982 metais „British Airways 747“ lėktuvas praskrido pro pelenų debesį, išsiveržusį iš Galunggungo ugnikalnio Indonezijoje. Pelenai apibraižė visą lėktuvo paviršių, o išsilydžiusiems pelenams padengus lėktuvo variklių vidų, visi jie sugedo. Tačiau pilotui leidžiantis pavyko užvesti tris iš keturių variklių, kai jie atvėso.

„Mažiau, kaip atrodė tie varikiai. Ir tai buvo gana baisu“, – tvirtino S. Johnas.