Ištikimas žmogaus palydovas - tarakonas

Rinkoje vis pasirodo knygų ir filmų, kuriuose tarakonai susiburia į didžiules armijas, pavergia žmones ir pradeda viešpatauti pasaulyje. Prie kino teatrų kasų stovi eilės - žiūrovai nori pajusti malonų šleikštulį ir rasti naujų temų pokalbiams. O kino salių vėdinimo šachtose tupintys tarakonai kraipo galvas. Įsiviešpatauti pasaulyje? Jie jau seniai jame viešpatauja! Jie atlaikė visus ledynmečius, pasiruošė išgyventi po atominio karo ir jau daugiau nei prieš dešimtmetį įsiskverbė į Pentagoną. Tai ar dar reikia tokių filmų? Žmogaus santykis su tarakonais yra iracionalus, kaip nė su vienu kitu šios planetos gyviu. Nuo žmonijos istorijos pradžios jie mus lydi per ugnį ir vandenį, ir niekas nė karto negirdėjo jų niurnant - jie yra mūsų egzistencijos dalis. Tuo tarpu mes rėkdami išbėgame iš kambario, mušame juos šlepetėmis ir neigiame jų buvimą. Jei vienas iš šių gyvūnų pasislepia po mūsų lova, iš paskutinių jų stengiamės nuslėpti šį vizitą tarsi slaptą meilužį. Žinoma, tarakonai gali sukelti alergiją, bet ar to negali katė arba kambarinis šunytis? Jie gali skleisti blogą kvapą - o mes, žmonės, ar daug geresni? Jie platina pavojingas ligas, bet kuo geresnės po kambarį ramiai skraidančios musės? Kaltinimų sąrašas yra begalinis. O juk sunku įsivaizduoti ištikimesnį padarą nei tarakonas. Jis nesitraukia nuo mūsų, kad ir kaip blogai su juo elgiamės. Smūgiai šlepete gali ilgam sugadinti žmogaus ir šuns draugystę, bet po tokių atakų tarakonų tik daugėja - jie visai neįsižeidžia.

Vykstant evoliucijai, jie visada lipo mums ant kulnų. Galima įsivaizduoti, kaip tarakonas tūno už akmens ir stebi ankstyvąjį homo sapiens egzempliorių, risnojantį stepe ir galiausiai dingstantį drėgnoje ir šiltoje oloje, kurioje iki lubų prikrauta maisto atsargų. Laivuose, parduotuvių maišeliuose, dar kiaušinėlio stadijos prilipę prie batų padų jie sekė visur ir seks mus amžinai, kursis virtuvėje ir rūsyje, krutindami ilgus ūsus sveikins mus iš stalčių, vonios ir rėplios, nepaisydami jokių klasių skirtumų. Šios nepagarbos priežastis - jų gyvenimo patirtis, planetoje jie gyvena daugiau kaip 300 mln. metų: palyginti su jais, homo sapiens ir jo giminaičių "gastrolės" yra tik akimirka. Išoriškai jie beveik nepasikeitė, tačiau vidumi stiprėja po kiekvieno išbandymo - visi ledynmečiai, žemės drebėjimai ir sausros juos tik sustiprino, o apsilankymai mūsų šiukšlynuose, pilnuose rūgšties ir sunkiųjų metalų, dar labiau užgrūdino. Šiuolaikiniai politikai galbūt sakytų, kad tarakonas yra kuo puikiausiai pasiruošęs globalizacijos šturmui. Jis nuo seno puikiai žino, iš kur pučia vėjas: nepaprastai jautrūs plaukeliai užpakalinėje kūno dalyje jaučia mažiausią oro dvelksmą, o kartu ir kylantį pavojų. O tada tarakonas 130 cm/sek. greičiu neria į priedangą. Judėjimo kryptį jis geba pakeisti iki 25 kartų per sekundę.

Kai kas sako, kad mes jų taip nemėgstame todėl, kad esame labai panašūs. Iš tiesų tarp mūsų yra daug bendro: jie valgo viską, mėgsta keliauti, o sendami pradeda keistai klupinėti. Jiems priimtinas ir mūsų alaus pomėgis: kartą buvo nutvertas tarakonas, rėpliojantis aplink miegančiojo burną, ant kurios buvo likusios alaus putų žymės. Nepaisant viso bendrumo, daugeliu atvejų jie gerokai mus lenkia. Jie atlaiko dideles radioaktyviųjų spindulių dozes, užėjus sunkiems laikams gali savaites maitintis pašto ženklo klijais, o per trumpą gyvenimą - tarakonų kartos keičiasi kas pusmetį - į pasaulį paleidžia dešimtis tūkstančių palikuonių. Rūpesčiai dėl demografijos ir pensijų sistemos jiems nežinomi.

Galbūt mūsų įniršį sukelia jų neišsenkanti budistinė ramybė. Jie beveik stojiškai ištveria mūsų, ginkluotų chemikalais, puolimus; mirtį nešantiems tumulams išsisklaidžius, žmogus dar kelias savaites kosi ir skundžiasi galvos skausmu, o jie vėl pasirodo - optimistiškai nusiteikę ir sulaukę didelio pastiprinimo.

Ne visur pasaulyje jie yra nemėgstami. Rusijoje organizuojamos tarakonų lenktynės ir labai vertinami jų sportiniai laimėjimai, Meksikoje jie yra dainų herojai ("La Cucaracha"), Japonijoje iš jų kiaukuto daromi akinių rėmeliai, o Tailande jie su didžiuliu apetitu triauškiami, mėgaujantis dideliu baltymų kiekiu ir riešutus primenančiu skoniu. Žvelgiant šiek tiek optimistiškiau, būtų galima pastebėti pirmuosius žmogaus ir tarakono santykių pagerėjimo požymius. Tai būtų visai neblogai: juk visą energiją, skiriamą naujiems, neveiksmingiems cheminiams kokteiliams kurti, galėtume skirti, tarkim, kovai už taiką pasaulyje, saulės jėgainėms statyti ar geroms knygoms leisti. Po sunkios darbo dienos įsispirkime į šlepetes, atsiloškime ir pasidžiaukime, kad išlaikyta bent jau ši biologinė pusiausvyra - žmogaus ir tarakono.

Parengta pagal užsienio spaudą