„Nėra Joninių, kad nepagaučiau kažkieno pasroviui paleisto vainiko. Negaudau vainikėlių iki vidurnakčio arba jei su juo plukdoma neužgesusi žvakutė. Nepuolu ir nedraskau kažkieno burtų. Jei taip daryčiau, daug daugiau vainikėlių būčiau prisirinkęs. Tiems, kurie plaukia, dar kelią ištiesinu“, - aiškino vainikėlių gaudytojas.
Pasijunta Jonu
Per Jonines Almantas jaučiasi, lyg būtų Jonas. „Joninių naktį aš turiu teisę džiaugtis ir švęsti su visais Jonais, nes mano antrasis vardas - Jonas. Jono vardą man suteikė vyskupas Kazimieras Paltarokas kartu su Sutvirtinimo sakramentu. Mūsų šeimoje Joninės svarbios, kiek tik atsimenu. Tėvelis buvo Jonas. Labai geras žmogus buvo, mylėjo jį visi kaimynai už nuoširdumą. Apdalindavo visus medumi už tai, kad mūsų bitės iš jų laukų medų renka“, - prisimena A.Raščiauskas.
Idėja kilo per šventę
Joninių vainikėlius uteniškis rinkti pradėjo 1982 metais. „Tais metais prie Utenos užtvankos koncertavo liaudies ansamblis, žmonės linksminosi. Po šventės pamačiau vandeny besiplakančius vainikėlius. Gražūs, bet jau apardyti. Kažkas juos pynė, sudėjo savo jausmus, o jie virs šienu nereikalingi, kaip tame Kazio Binkio eilėraštyje. Pagailo, surinkau, sutvirtinau iširusias vietas. Tiksliai nebeprisimenu, kiek jų buvo, gal apie 10. Einant metams įsižiūrėjau pynimo technikas, išmokau pairusias vainikėlių dalis atkurti, vainikėlius džiovinti. Apie savaitę vainikėlius vytinu sukabinęs namo šiaurinėje pusėje. Kad saulės negautų, vystų palengva. Jei staiga išdžiovinsi, gėlytės lūžinės, trupės, praras spalvas. Po savaitės jau galima vainikėlius sunešti į jiems skirtą vietą namo antrame aukšte. Nežinau, koks likimas laukia mano kolekcijos, bet mane ji tikrai pergyvens“, - įsitikinęs A.Raščiauskas.
Kaip pasakojo kolekcininkas, patalpoje, kur vainikėliai sukabinti, sklando sustingusi Joninių akimirka su visais ilgiausią metų naktį suskintų žiedų burtais. Vainikėlių kolekcionuotojas juokauja miegantis greta sudžiovintų vasaros žolynų tarsi sanatorijoje. Net sloga nekimbanti. Savo duoda ir sieną juosianti išdžiovinta kvapi apynių pynė.
Joninių nakties stebuklas
Anot Almanto, Joninių vainikui tinka visos vidurvasarį žydinčios gėlės, visi tuo metu žiedus skleidžiantys krūmynai. Pagal papročius į vainiką turėtų būti sudėti devyni skirtingi augalai. Jų jungtis laimę neša, o laimę pasirenkame patys. Padrikas ar vieno žolyno vainikėlis neturi galių. „Toks augalijos tiesumas būna tik kartą per metus. Vidurnaktį visi stiebeliai, žiedeliai į dangų žiūri, kai tuo metu kitomis dienomis jau vakarop būna pasvirę, panirę, gležni. Po Joninių gamta jau rengiasi kelionei į rudenį. Žolynų vainikas - mirtingumo ir gyvųjų nenutrūkstamo ryšio simbolis, neatskiriama gyvybės dalis, meilės simbolis“, - aiškino Joninių karūnų kolekcionuotojas.
Vyras džiaugiasi iš Joninių šventės visada grįžtąs atjaunėjęs, geros nuotaikos. Jėgų suteikia gamta, o Joninių naktis - išskirtinė. „Galima sakyti, ne naktis - tik sidabrinė prieblanda, kai vakaro žara pereina į blankią ryto aušrą. Gaila, kad gamta keičiasi. Anksčiau pievose girdėdavosi sutemų griežėja griežlė. Dabar šienapjūtė pačiame įkarštyje, žydi dobilai, o griežlės negirdėti. Neetiškai ūkininkaudami praradome tiek nedaug - tik vieno paukštelio dainą. Be jos Joninių naktys nebeturi tokio pilnatviško skardesio. Joninių šventė yra kaimiška šventė. Tėvai savo vaikus turėtų nusivesti ant piliakalnio, jei arti piliakalnio nėra - ant aukščiausios apylinkės vietos, ir parodyti aplinkos grožį. Piliakalniai - tai šventovės po atviru dangumi“, - postringauja lietuviškų papročių gerbėjas.
Mažėja laužų
Kaip vainikėlius iš vandens išrankioja? Juk ne kiekvienas prie kranto prisiiria ir laukia, kol pagausi. Almantas juokiasi: pasitaiko ir sušlapti, bet tai vadina nuotykiu. „Man labai malonu vainikėlius rinkti ir džiaugtis, kad su ta vienintele naktimi nesibaigė Joninių stebuklas. Kolekcija man primena Joninių nakties išskirtinumą. Pastebiu, kad pievos tarsi nuliūsta savo gražumą sudėjusios į Joninių vainikus. Joninių naktį reikia surasti jonvabalį, paimti į delną ir prašyti, kad jis išpildytų norus. Neverta ieškoti paparčio žiedo, jo nerasi, nes papartis žydi tik porinę naktį. Man taip viena kaimo senutė sakė“, - priminė A.Raščiauskas. Bet jo balse justi nostalgija, nes, anot Almanto, mažėja Joninių laužų. Mažėja kaimuose Jonų. Neliko nuoširdžiai švenčiančių. Joninių dainininkai nupina kelis vainikėlius pagal scenarijų, paleidžia. Neliko tos skaidrios nuotaikos. „Aš augau Padusio kaime, prie Antalieptės. Vingiuoja Šventoji, o upės vingiai rodo prie jos gyvenančių žmonių darbštumą ir linksmumą. Viskas keičiasi. Nuvažiuoju į gimtinę, nebelikę mūsų namų. Skaudu. Anksčiau skaičiuodavome ant kalvų degančius laužus, spėliodavome, kiek ten gyvena Jonų“, - prisiminė A.Raščiauskas.
Prieš kiekvienas Jonines lietuviškų tradicijų gerbėjas sulaukiąs daug kvietimų, bet labiausiai jį traukianti gimtoji Antalieptė.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą