Ką plaka Verbos?

Lietuvoje Verbos taip pat siejamos su žalumynais, o kadangi tokiu metu (kai kada Verbos būdavo dar visai žiemišku oru...) žalių augalų nėra, buvo ieškoma išeities. Suvalkijoje verba - tik kadagio šakutė. Beje, ne visuose miškuose čia auga kadagiai, todėl nuo seno rasdavosi verslių žmonių, važinėjusių po kaimus ir vežiodavusių vežimus kadagio šakų. Žmonės jas pirko, apkasdavo sniegu, kad išliktų sveikos, ir laikydavo iki Verbų. Vaikai pirmieji panaudodavo žalias šakeles - Verbų rytą skubėdavo pabusti anksti ir nuplakti miegančius šaukdami: „Ne aš plaku, verba plaka. Ar žadi margutį?“ Kitur Lietuvoje verbos puokštelėje, be kadagio, dar būna žilvičio, karklo šakelė su kačiukais, kiti žolynai. Vilniaus krašte verbas gamindavo tikrai šventiškas, tikrus meno kūrinius, tam naudodami surinktus, net padažytus augalus.

Verba, pašventinta bažnyčioje, buvo saugoma namuose, nes turėjo didelių galių. Verba smilkydavo ar parūkydavo geliančią ausį ar dantį, aprūkydavo kiaušinius, kuriuos ruošdavosi dėti po višta perėti. Verbos dėdavo į avilį ir užėjus perkūnijai degindavo krosnyje ar smilkydavo tikėdami, kad tai šalin nukreips debesis, vėtras ir žaibus.

Tačiau Verbų sekmadieniui gamta paruošia ir tikros žalumos, o šiemet - net ir žiedų. Žinoma, ne viską, kas tik žaliuoja ar žydi, galima skinti, rauti, tuo labiau - išplėšus iš gamtos pardavinėti. Negi pardavinėdami ne savo, o gamtos augintus turtus galime sutikti tokią šventę? Tačiau kažką tikrai galime sau padovanoti. Štai kirtavietėje ratų išvartyti kadagiai - paklauskime čia dirbančių vyrų, ar galima pasiimti kadagio šaką. Ir beržų, drebulių, blindžių šakelių. Žinoma, jas geriau reikėjo paimti ir pamerkti prieš 2 savaites - iki Verbų būtų išbrinkusios, išsprogusios. Pakriaušėj galime nusiskinti kelis žibuoklių žiedus, vištapienes. Šie žiedai išliks neilgai, vargu ar rytoj ant šventinio stalo atrodys gaiviai. Tačiau atsargiai nuskinti (neraunant, nepažeidžiant augalo kerelio) jie tikrai nepadarys žalos. Beje, tie, kas šiandien gali nubristi iki pelkės pakraščio, gali surinkti geltonais žiedeliais išspurusius kupstinio švylio žiedynus.

Miške auga augalai, kurių liesti negalima, nors jie labai žali, traukiantys akį. Tai pataisai, labai jautrūs pažeidimams, lėtai augantys, nes jų biologija kitokia: jie yra ne žiediniai, o sporiniai augalai, jų sporos nors ir dulka plačiai, tačiau nuo sporos iki žalių pataisų driekanų yra labai tolimas kelias. Visi pataisai saugomi, jų rauti negalima, už tai labai griežtai baudžiama. Negi kam nors prieš Velykas kils noras sau padovanoti tokią dovaną - baudą. O kad standartai būtų visiems vienodi, pasakykite, perspėkite to nežinančius (ar nepaisančius) apie galimas pasekmes. Beje, jeigu pamatysite tokius „prekiautojus“, žinokite - jie sunaikino retus augalus ir jūs galite drąsiai skambinti telefonu 112, apie tai pranešti aplinkos apsaugos tarnyboms.

Ar Verbų sekmadienį jau regėsime tikrą pavasarį? Taip, tikrai. Žinokime, kad dabar, balandžio išvakarėse, gamtoje pakilo visi augalai, tuoj tuoj ims braškėti pirmieji medžių ir krūmų pumpurai. Jau siaučia drugiai (o kiek jų nematome, nes jie skraido vakarais ir naktimis), į neršto vietas straksi varlės, išlindę šildosi angys ir žalčiai, perėti pradeda paukščiai. Kokio dar daugiau pavasario mums reikia?

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“