Kai viskas nesiseka: kaip vokiečiai 1945 m. dėl vieno vizito į tualetą prarado galingą povandeninį laivą

Ką tik į tarnybą priimtas naujas povandeninis laivas buvo pasiųstas savo pirmajam patruliavimui palei Škotijos pakrantes. Tačiau jo įgula į istorijos lapus nugulė ne savo kariniais pasiekimais, o anekdoto vertu nutikimu.

Mirtinai pavojingas „VIIC“ klasės laivas buvo nacių inžinerinis brangakmenis. Nedidelis, vos 67 metrų ilgio, su 44 narių įgula, povandeninis laivas buvo Kriegsmarine (Vokietijos karinio laivyno) baisiausias ginklas.

Gausiai gaminti (568 vnt.), su vos 14 gabenamų torpedų, šie laivai kėlė pagrįstą baimę karinių bei prekinių laivų įguloms.

Greiti, manevringi, dažniausiai ne po vieną plaukioję U-botai nebijojo pulti pasirinktų taikinių. Atakos galėjo užklupti tiek naktį, tiek dieną. Panirę po vandeniu jie buvo kone nematomi.

O jei juos kas pastebėdavo, galėdavo panerti dar giliau, iki praeis pavojus. 1943 metų pradžioje į vandenį nuleistas vienas paskutiniųjų „VIIC“ kartos laivų. Tuo metu neatrodė, kad vokiečiams ateis sunkūs laikai.

Bemaž metus „U-1206“ buvo testuojamas, kol 1944 metų vasarą galiausiai pateko į paskirtojo kapitono leitenanto Karlo Adolfo Schlito rankas. Jam patikėta įgula ruošėsi tarnybai jūroje.

Galiausiai 1945 metų kovo pabaigoje jiems buvo leista vykdyti operacijas. Iš Kylio persikelta į Kristiasandą Norvegijoje.

Vieną iš nedaugelio nacių užkariautų šalių, kurios vis dar buvo tvirtuose Reicho gniaužtuose. Iš čia povandeniniai laivai bandė sustabdyti į Škotiją atplaukiančius laivus.

„Scanpix“ nuotr./Vokiečių povandeninis laivas

Balandžio 14-oji prasidėjo ramiai būnant po vandeniu. Potencialių taikinių nebuvo matyti. Darbų laivuose nestinga, bet tokiomis sąlygomis vykdoma įprastinė tarnyba. Niekas nedraudė pasišalinti iš posto jei prispyrė gamtinis reikalas.

Įprastai apsilankymas tualete nėra didelių mokslo žinių reikalaujantis procesas. Atlikai, paspaudei, nuplovė. Tačiau kai esi povandeniniame laive, kuris yra po vandeniu, procesas tampa komplikuotas.

Išorės jėgos spaudžia laivo korpusą iš visų pusių. Jei korpuse padarytume skylutę, pro ją pradėtų plūsti vanduo. Jis tiesiog būtų įstumiamas vidun. Taip atsitinka dėl skirtingų aplinkos slėgių.

Įprastam tualetui neveikiant to meto povandeninių laivų įgulos turėdavo gyventi su palikta smarve iki iškils į paviršių. Tuomet įprastu principu veikiantis tualetas galėjo šalinti gamtinius reikalus. Vokiečiams tai netiko.

Arijų patogumui buvo sukurta sudėtinga sistema, kuri leisdavo manipuliuoti slėgiu. Unitazo turinį išsiurbdavo. Jis keliaudavo per kelias skirtingomis sklendėmis valdomas kameras kol galiausiai kaip torpeda būdavo iššaunamas į aplinką.

Patogu, bet sudėtinga. Reikėjo tinkamu laiku atsukti ir užsukti reikiamas sklendes. Klaidos kaina galėjo sugadinti laivo sistemas.

Įgudusiai įgulai toks procesas nebūtų naujiena, tačiau šioji dar buvo naujokė. Lemtinguoju žmogumi tapo jaunasis laivo vadas, kuriam buvo vos 27 metai.

Nesugebėjęs tinkamai pasinaudoti tualetum, jis turėjo kviestis į pagalbą inžinierių. Abu padarė kažką ne taip. Užuot išsiurbę, jie ėmė leisti jūros vandenį į laivo vidų.

Pliūptelėjęs vanduo greitai buvo sustabdytas. Laivas nustojo skęsti, bet visai šalia tualeto buvo įrengtos laivo baterijos. Pastarąsias naudoja elektriniai motorai, kai būnama po vandeniu.

Ant rūgštinių baterijų patekęs vanduo pradėjo nepalankią cheminę reakciją. Dabar aplinką pradėjo nuodyti išsiskiriančios chloro dujos. Vos aštuntą dieną tarnyboje buvęs povandeninis laivas turėjo sklidinus kuro bakus, krūvas amunicijos bei maisto.

Todėl vien balasto atsikratymo nepakako jį iškelti į paviršių.

„Scanpix“ nuotr./Nuskandintas povandeninis laivas

Teko iššauti dalį torpedų, kad pavyktų kompensuoti atsiradusį disbalansą dėl į vidų pritekėjusio vandens. Kai atrodė, kad įgula išsisuko nuo blogiausio, paaiškėjo kad juos pastebėjo patruliavimą vykdęs britų lėktuvas.

Jie buvo labai arti Škotijos pakrantės, vos 14 kilometrų iki kranto. Pirmieji povandeniniai laivai turėdavo ginkluotę kovai būnant paviršiuje. „U-1206“ ne išimtis. Turėjo sudvigubintą 20 mm „C/30“ priešlėktuvinį ginklą. Taip pat buvo 37 mm kalibro „FlakM42“ priešlėktuvinė patranka.

Ir nors pasipriešinimas įmanomas, praktika būdavo kitokia. Povandeninių laivų korpusai buvo lengvai pažeidžiami, todėl povandenininkai, pamatę lėktuvą, turėjo kuo skubiau nerti po vandeniu. Net jei lėktuvų paleisti šūviai nepramuštų, atsiradę pažeidimai vėliau galėjo atsiverti panirus, kuomet korpusą spaudžia didžiulis aplinkos slėgis.

Atakuojami lėktuvo, praradę vieną įgulos narį, negalėdami panerti bei žinodami, kad radijo ryšių britų laivai įspėti apie aptiktą povandeninį laivą, turėjo priimti sunkų sprendimą.

Buvo sunaikinti slapti dokumentai bei kodavimo įranga, o laivas paskandintas. Jūreiviai su kapitonu sulipo į guminę valtį ir nusiyrė kranto link. Besiiriant audringu oru, nuskendo trys žmonės.

Dalį įgulos išgelbėjo britų vienstiebis burlaivis, paėmęs iš perpildytos valties. Kiti turėjo krantą pasiekti savomis jėgomis. Nuskendęs laivas vėl aptiktas aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje tiesiant naftotiekį. Paliktas laivas ir toliau ilsisi 70 metrų gylyje.

Nors yra teigiančių, kad laivas paskendo dėl gamyklinio broko, tokia versija greičiausiai netiesa.

Kapitonas Schlitas išgyveno karą, mirė 2009 metais. Savo įvykio versijoje neminėjo tualeto, tačiau raporte paliko pastabą, kad laivo užtvindymas prasidėjo būtent toje vietoje, kur buvo įrengtas nelemtasis laivo tualetas.

Ir jei ne nesėkmių virtinė, jis tikrai būtų dar galėję tęsti karą.