Sąmonės galios treneris padeda žinomiems sportininkams, verslininkams bei visiems, norintiems pasiekti aukščiausių rezultatų. M. Valickis pasakoja, kaip jam pavyko suprasti esminius pasąmonės ir proto veikimo principus.
– Kada ir kas padėjo suprasti, jog yra kažkokia galingesnė jėga? Kaip pavyko pasinaudoti netikėtu suvokimu?
– Dar būdamas 14–15 metų paauglys žaidžiau krepšinį mokyklos turnyre prieš labai stiprią, dvejais metais vyresnių vaikų komandą. Tą dieną, prieš varžybas ir varžybų pradžioje, jaučiau labai didelę įtampą, tačiau kažkuriuo momentu pajutau, kad ji dingo ir „išsijungė protas“, tada pirmą kartą patekau į vadinamąją „srauto būseną“ (angl. flow). Tuo metu tapau tik pats savo veiksmų stebėtoju, o kūnas darė stebuklus: kad ir iš kokių pozicijų mečiau kamuolį į krepšį, visus metimus pataikiau, net ir mesdamas tritaškius per varžovų rankas.
Po varžybų padariau išvadą, kad už proto ribų yra kažkas labai galingas ir itin efektyvus, todėl atėjo didžiulis noras nuolatos turėti tą būseną. Tuomet jaučiausi nenugalimu lyderiu, kuriam nieko nėra neįmanoma.
Ši situacija tapo pirmu stimulu, paskatinusiu domėtis tuo, kas yra už proto ribų ir kaip tai panaudoti siekiant maksimalių tikslų bei rezultatų. Šis atradimas taip pat tapo ir didele gyvenimo problema, nes patikėjau, kad tokia būsena yra už proto ribų ir sąmoningai nevaldoma. Nuo to momento gyvenime nuolatos pradėjau siekti tos neįtikėtinos būsenos, nes maniau, kad nieko kito daugiau nereikia. Kadangi pirmą kartą ji įsijungė patiriant didelę įtampą ir stresą, pradėjau sąmoningai bei nesąmoningai siekti savo gyvenimo tikslų tomis pačiomis įtampos sąlygomis.
Nuo to momento gyvenimas visiškai pasikeitė. Geriausius rezultatus moksluose, o vėliau ir darbe pradėjau pasiekti didžiausio streso sąlygomis, kurias sąmoningai keldavau įvairiausiais būdais. Eidamas tokiu keliu, gyvenime pasiekiau labai daug – tapau karininku, dirbau labai atsakingą ir itin gerai apmokamą darbą. Savo srityje pasiekiau maksimalų pripažinimą Lietuvoje ir pasaulyje, sukūriau šeimą ir finansinę gerovę.
– Kaip netikėti vidiniai atradimai pakeitė Jūsų gyvenimą? Ar tapote daug laimingesnis?
– Iš šalies žiūrint buvau susikūręs idealų gyvenimą, pasiekęs viską, ko norėjau. Tačiau visas tas didžiulis stresas ir įtampa, kurią pats sau nuolatos kėliau, labai stipriai atsiliepė kūnui bei psichikai. Tad būdamas 32 metų pajutau, kad daugiau taip gyventi nebegaliu, ir supratau, kad kažką gyvenime darau ne taip. Viskas pasidarė nebeįdomu, nebeliko vidinių jėgų. Jaučiausi išsekęs, o vidinis balsas vis kartojo, jog man reikia tik ramybės. Kadangi iki to momento mano gyvenimas buvo kuriamas streso sąlygomis, pradėjau nuo viso to bėgti: dingo motyvacija darbe, šeimoje prastėjo santykiai, buvome ant skyrybų ribos. Jaučiausi taip, kad norėjosi viską griauti ir statyti naują gyvenimą, tik naujai kūrybai jau neturėjau jėgų. Tuo metu pirmą kartą išgirdau, kad vyksta meditacinės sodybos, kuriose galima atrasi dvasinę ramybę ir atgauti vidines jėgas.
Tuo metu stiprus ir „viską žinantis“ analitiko protas dar priešinosi, tačiau supratau, kad kito kelio nėra ir reikia pabandyti tai, kas visai nepažįstama, nauja. Nuo to ir prasidėjo mano kelias į sąmoningumą.
Buvau žmogus, kuris iki tol net nesidomėjo sąmoningumo tema, neskaitė knygų apie tai ir tik nuo vaikystės žinojo, jog už proto ribų yra didžiulė galia ir neįtikėtinas potencialas. Keletas savaitgalių meditacijos sodyboje ir stiprios transformacinės meditacijos bei kasdienis darbas su savimi pakeitė požiūrį į save, žmones, reiškinius ir dar daugelį kitų dalykų, suformavo naują požiūrį į gyvenimą bei pozityvius įpročius. Nauja patirtis ir gyvenimo būdas labai sustiprino intuiciją, vidinį žinojimą, empatiją ir išskirtinį kito žmogaus pajautimą. Atsirado vidinė ramybė, aiškumas ir kryptis, kaip padėti ne tik sau, bet ir kitiems.
Tuo metu atsirado didžiulis vidinis noras dalytis suvokimais ir patyrimais su žmonėms, tačiau pastebėjau, kad dvasingumo bei sąmoningumo praktikos labai įtraukia ir aš prarandu ryšį su kasdieniu gyvenimu. Todėl nusprendžiau sąmoningai likti dirbti darbe tol, kol sugebėsiu sukurti visišką dvasingumo, sąmoningumo ir žemiško gyvenimo balansą. Taigi, toliau dirbau su savimi taikydamas įvairias metodikas, savo suvokimais dalijausi šeimos rate, su draugais ir pažįstamais, stebėjau, kaip tai padeda ne tik man, bet ir jiems.
– Ar daug išbandėte dvasingumo bei sąmoningumo praktikų? Kiek jos iš tiesų naudingos?
– Sąmoningumo kelio pradžioje išbandžiau daug praktikų ir metodų, visi jie buvo pristatomi kaip tobulai veikiantys, bet norimų rezultatų nei aš, nei aplinkiniai žmonės iki galo nepasiekdavome. Todėl ėmiau savęs klausti, kodėl taip vyksta? Bandydamas atsakyti į šį klausimą, pradėjau naudoti visą gyvenimą vystytus analitinius įgūdžius žmonių proto analizei. Galutinis šio proceso rezultatas – naujas metodas. Sujungdamas geriausius elementus iš bandytų praktikų ir pridėdamas asmeninius suvokimus bei atradimus, sukūriau gan paprastą metodiką, leidžiančią žmogui tapti gyvenimo kūrėju ir įgalinančią siekti maksimalių tikslų.
Smagu matyti, kaip žmonės, naudodami šį metodą, geba drąsiai siekti to, ko trokšta su pasitikėjimu savimi, visiška atsakomybe ir atskleistu potencialu.
Dar daugiau entuziazmo tobulinti sukurtą metodą ir mokyti žmones suteikė mano paties pasiekimai: įgyvendinau svajonę – buvau komandiruotas trims metams dirbti užsienyje, aukščiausiame įmanomame lygmenyje mano karjeros srityje.
Pradėjęs naudoti šį metodą darbui su sūnumi, pastebėjau, kad tai padeda ir jam siekti maksimalių rezultatų sporte.
Kuo daugiau mačiau ženklų, kad su šia metodika galima padėti žmonėms siekti pokyčio gyvenime ir maksimalių tikslų, tuo labiau jaučiau vidinį stimulą išeiti iš darbo ir užsiimti nauja veikla. Galiausiai apsisprendžiau, dabar aš sąmonės galios treneris ir sporto koučeris, kurio tikslas padėti žmonėms įgyvendinti trokštamus tikslus, pasiekti norimų pokyčių gyvenime ir maskimaliai išnaudoti visą savo turimą potencialą: žinias, patirtį, įgimtus talentus ir gebėjimus. Dirbu su sportininkais, verslininkais ir žmonėmis, kurie yra drąsūs, veržlūs bei siekia įgauti galios kurti savo svajonių gyvenimą.
– Tenka girdėti, jog po įvairių dvasinių praktikų žmonės praranda pusiausvyrą tarp dvasingumo ir materialumo. Ar Jums taip buvo nutikę? Jei taip, tai kas padėjo sugrąžinti balansą?
– Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, manau pradžioje net neturėjau galimybių išlaikyti pusiausvyrą tarp sąmoningumo / dvasingumo ir materialumo / proto. Nuo tų krepšinio varžybų vaikystėje buvo susiformavęs tikėjimas, kad tik išjungus protą gali atsiverti maksimalus žmogaus potencialas. Kadangi protą stengdavausi išjungti per didelę įtampą ir stresą, ši patirtis kėlė kančią bei skausmą. Kai per sąmoningumo praktikas atradau galimybę dvasinę ramybę ir pilnatvę pasiekti vidinės galios bei džiaugsmo būsenos dėka, pradžioje net nebenorėjau grįžti į pilną įtampų ir streso gyvenimą, kokį iki tol buvau susikūręs.
Jaučiau didelį norą tęsti sąmoningumo praktikas, užsiimti tik tuo ir taip tikėjausi susikurti naują gyvenimą. Tuo metu dar turėjau vidinį tikėjimą, kad ne aš, o tas didžiulis potencialas už proto ribų yra tai, kas gali sukurti mano tikrovę, kokios noriu. Tačiau kasdienybė rodė ką kita ir taip norimų tikslų gyvenime tokiu būdu lengvai pasiekti nepavyko. Tuo metu pradėjo kilti egzistenciniai klausimai: ką aš žemėje veikiu, kodėl aš gyvenu, kas toks aš iš viso?
Dabar procesus, kuriuos pats pergyvenau, pastebiu ir kituose žmonėse. Jei žmogus kenčia gyvenime, yra nelaimingas, tuomet dvasingumo ir sąmoningumo praktikų sukurta būsena labai įtraukia ir atsiranda noras atsiriboti nuo iki tol kančią kėlusio gyvenimo. Dėl šios priežasties, manau, didelė dalis visuomenės labai priešinasi vien išgirdę žodžius „sąmoningumas“ bei „dvasingumas“, nes tai keičia gyvenimus ir ne visada žmonės suvaldo viduje vykstančius pokyčius. Džiaugiuosi, kad man pavyko tai suvaldyti, dabar to mokau ir kitus.
Aiškiai supratau, kad kraštutinumai nieko gero gyvenime neduoda, todėl nusprendžiau mokytis integruoti visą sukauptą gyvenimišką patirtį, naujus sąmoningus suvokimus ir gebėjimus į vieną visumą. Taip ir susiformavo naujas požiūris į tikrovę.
Kuo labiau gilinuosi, tuo labiau suprantu, kad niekas nėra nustatęs žmogui kaip gyventi, ką veikti ir kuo būti. Atėjo supratimas, kad nuo kiekvieno žmogus vertybių, įpročių, įsitikinimų ir priimtų sprendimų priklauso kokia yra žmogaus realybė. Juk jis pats savo gyvenimo kūrėjas! To dabar ir mokau kitus, skatinu žmones kurti savo svajonių realybę su vidine jėga, pasitikėjimu savimi bei noru keistis ir siekti aukščiausių tikslų.
– Kokia Jūsų sukurto metodo esmė ir principai?
– Turbūt labiausiai mano sukurto metodo esmę atskleidžia Karlo Gustavo Jungo frazė – „Kol tu neįsisąmoninsi pasąmonės, ji valdys tavo gyvenimą, o tu vadinsi tai likimu“.
Dirbdamas su žmonėmis ir taikydamas savo metodą, stengiuosi sugrąžinti jiems galią valdyti savo gyvenimo procesus, tačiau pirmiausia padedu suvokti, jog reikia susigrąžinti atsakomybę už priimamus sprendimus. Todėl pradžioje užduodu klausimus „ką tau ši situacija duoda ir kuo ji tau naudinga, kad joje vis dar esi?“ Dažnai šis klausimas sukelia daug pasipriešinimo, nes mes įdėjome labai daug proto pastangų, kad išeitume iš šios situacijos, o čia žmogus tampa kaip ir situacijos kaltininkas. Tačiau šio klausimo tikslas nėra rasti kaltą, jo tikslas pradėti mus vesti į pasąmonę. Kai tik žmogus tai supranta, pradeda atsiverti ir tuomet prasideda kelionė į senas pasąmonines programas, kurios nulėmė būtent tokias situacijas bei santykius, kokie tuo metu yra.
Mano metodo esmė – užduoti žmogui klausimus, vedančius į pasąmonėje slypinčią problemos esmę ir padėti ją suvokti bei tai pakeisti. Turbūt kyla klausimas, o kokie gi tie stebuklingi klausimai vedantys į pasąmonę ir sprendžiantys visas problemas? Jau minėjau, kad kiekvienas žmogus visiškai unikalus, todėl universalių klausimų nėra. Aš, naudodamas savo gebėjimą įsijausti į kitą žmogų, empatiją ir puikiai išvystytus analitinius gebėjimus, parenku labiausiai tai situacijai ir tam žmogui tinkančius klausimus, kurie tiesiausiu keliu nuvestų žmogų į problemos sprendimą. Bet pagrindiniai principai, kuriais remiasi mano metodas, išlieka tie patys.
Mūsų protas ir pasąmonė yra praeities patirčių, senų mąstymo modelių bei paveldėtų žinių archyvas, iš kurio informacija mus pasiekia prisiminimais, mintimis ir jausmais. Kas yra tame mūsų archyve? Ogi tai, kas iki šiol leido išgyventi mums ir mūsų protėviams bei padėjo susikurti tam tikrą gyvenimo kokybę. Tad kažkada tai buvo naudinga, tačiau pasaulis keičiasi ir kas kažkada buvo naudinga, dabar tampa apribojimu ar net kelia žalą. Kadangi 95 proc. gyvenimą lemia pasąmonė, reiškia, mus valdo senos pasąmoninės programos. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios taip sunku keistis.
Tačiau, kai tik pastebime senus automatinius elgesio modelius, juos mokau priimti tik kaip priminimą ir patarimą iš praeities, tuomet raginu kurti kitokius elgesio modelius, tinkančius šiai dienai ir palaikančius žmogaus tikslus. Tokiu būdu sumažiname pasąmonės įtaką ir padidiname sąmonės galią, tada net šimtu procentų galime valdyti savo gyvenimo procesus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą