Senovėje sapnų aiškintojai vengdavo atskleisti košmarų esmę ir verčiau siūlydavo sapnuotojui atlikti keletą ritualinių veiksmų, kad jų nusikratytų. Košmarai, kurių kilmę mūsų protėviai priskirdavo demonams, ilgą laiką mokslininkams buvo paslaptis. Tiesą sakant, ir šiandien sapnų karalystė nėra iki galo ištyrinėta ir slepia daugybę neaiškių reiškinių.
Paskirtis
Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) košmarus traktavo kaip pasąmonės bandymą realizuoti nuslopintus seksualinius instinktus, pasinaudojant tuo, kad sapne sąmonė dalinai atsijungia. Jo hipotezė iki šiol nėra moksliškai nei patvirtinta, nei paneigta. Daugelio psichologų požiūriu, tokia slogių sapnų paskirtis nėra akivaizdi. Šiaip ar taip, pasak jų, košmarai padeda mums "prisijaukinti" pernelyg intensyvias emocijas ir sureguliuoti vidinius konfliktus.
JEIGU... Tobis Natanas, psichopatologas, Paryžiaus universiteto profesorius ir Apeliacinio teismo ekspertas, sako: "Jeigu teisingai interpretuotume košmarą, ši informacija leistų suprasti tam tikrą tiesą apie mus pačius, kurią miglotai nujaučiame, tačiau nenorime arba negalime žinoti." Wikipedia.org nuotr.
Gali būti, jog žmogus šį gebėjimą išgyventi pavojingą situaciją sapne paveldėjo iš tolimų protėvių, iš priešistorinių laikų, kai neturėjo ginklų kautis su grobuonimis ir buvo priverstas nuolat būdrauti, kad išgyventų.
Rekonstrukcija
Šiuolaikiniai psichoanalitikai mano, jog naktiniai košmarai - tai perdėtas, padidintas, sutirštintas atvaizdas to, ką mes išgyvename, kai nemiegame: klausimų, kuriuos sau keliame, mūsų konfliktų, su kuriais susiduriame darbe ar namuose, rekonstrukcija.
Dažniausiai sapnuojame košmarus, kai tikrovėje išgyvename stresą. Tai nėra kokios nors patologinės negalės simptomas, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus dėl to, kad kiekvieną naktį sapnuoja klaikius sapnus, liaujasi miegojęs apskritai. Tuomet būtina kreiptis pagalbos į specialistus.
Vis dėlto košmarų funkcionavimo mechanizmas iki šiol liko paslaptis. Išties tyrinėti juos moksliniais metodais laboratorijose sunku: tiriamuosius nuramina šalia esantys tyrėjai, kurie juos stebi, ir dažniausiai dėl to žmogus miega ramiai. Nepaisant visų šių sunkumų, šiuolaikiniai miego tyrinėtojai išskiria du košmarų tipus. Vieni žmonės juos sapnuoja greitojo miego metu (antroji miego fazė, kuriai tenka apie 25 proc. viso miego trukmės; šis miegas yra kietas) ir pabunda jausdami liūdesį, frustraciją, pyktį arba kaltę. Kitus slogūs sapnai lanko lėtojo miego fazėje; jie jaučia arba nedidelį nerimą, arba siaubą, iš kurio negali ištrūkti, ir pabunda drebėdami.
Tiek senovės sapnų aiškintojai, tiek šiuolaikiniai psichoterapeutai sutinka dėl vieno: mūsų sapnai išties kažką reiškia.
Pasiruošti pavojui
Paryžiaus universiteto profesorius emeritas Tobis Natanas (Tobie Nathan), etnologas bei psichiatras, kilęs iš Egipto, teigia: jeigu teisingai interpretuotume naktinį košmarą, ši informacija leistų "suprasti tam tikrą tiesą apie mus pačius", kurią miglotai nujaučiame, tačiau "nenorime arba negalime žinoti". Sapnai, pasak T. Natano, atvaizduoja aplinkinių elgesį su mumis. Klasikinis pavyzdys: žmogus bijo, kad jį atleis iš darbo. Nors vadovybė konkrečiai to nepranešė, tvyrančią aplink jį nutylėjimų atmosferą ar keistas užuominas jis jau priėmė kaip akivaizdų ženklą. Žmogus nėra tikras dėl savo išvados, jis norėtų, kad tai nebūtų tiesa, tačiau ženklai perša nerimą keliančias mintis. Jis pradeda sapnuoti sapnus, kurių paskirtis - paruošti jį pavojui. Kai tik jis atsidurs šioje situacijoje, košmarai liausis.
Regis, mūsų sapnai geriau nei sąmoningi pojūčiai "ekranizuoja" tai, ką išgyvename realybėje, ir pateikia situacijos vertinimą.
Paralyžius
Iš šimtų pasakojimų, kuriuos prof. T. Natanas yra girdėjęs iš savo pacientų, galima išskirti tris dažniausiai pasikartojančias košmarų temas.
PRAKTIKUMAS. Garsus 19 a. prancūzų intelektualas markizas Ervė de Sent Deni išleido knygą "Sapnai ir kaip jiems vadovauti; praktiniai pastebėjimai", kurioje aprašė daugiau nei 20 metų dokumentuotus savo sapnus. 6
Pirmoje vietoje - paralyžius. Mes patenkame į tam tikrus spąstus ir negalime nei pajudėti iš vietos, nei pašaukti pagalbos. Pavojaus akivaizdoje stengiamės veikti, tačiau nieko negalime padaryti. Toks scenarijus gali liudyti realybėje išgyvenamą tam tikrą agresijos iš aplinkos situaciją, kurią priimame pasyviai. Sapnas įspėja: tau gresia pavojus, būk budrus.
PRADININKAS. Vienas pirmųjų europiečių, aprašiusių sąmoningą sapnavimą, buvo 17 amžiaus anglų gydytojas, filosofas, Oksfordo universiteto absolventas Tomas Braunas. Wikipedia.org nuotr.
Moksliniu požiūriu šis negebėjimas apsiginti atspindi fiziologinę realybę: mums miegant judėjimo funkcijos būna užblokuotos, ir kūnas iš tiesų yra tarsi sukaustytas. Tai gerai, nes antraip visi pavirstume lunatikais. Dėl tos pačios priežasties (judėjimo funkcijų blokavimo), kai sapnuojame slogų sapną ir pavojų, negalime veikti. Erotiniuose sapnuose mes taip pat dažniausiai elgiamės pasyviai, paklusdami kito valiai.
Mūsų sapnuose realybė ir vaizduotė susipina.
Kritimas
Antroji populiari košmarų tema - tai kritimas į tamsą, bedugnę, tuštumą. Kažkur dingsta namų grindys, ir mes atsiduriame visiškoje nežinioje. Tokie sapnai susiję su atstūmimo, vienatvės patirtimi. Žmogus iš tiesų (arba tariamai - jis taip įsivaizduoja) yra paliktas vienas. Jis bijo prarasti situacijos kontrolę, paleisti iš rankų vadžias, atsipalaiduoti. T. Natano žodžiais, šis siužetas reiškia, kad kažkas mus ruošiasi išduoti (arba jau išdavė).
Toks sapnas įspėja: saugokis apgaulės. Jeigu žmogus nekreips dėmesio į šį įspėjimą, jis rizikuoja nukristi iš aukštai... Tai nereiškia aiškiaregystės ar pranašystės iš kito pasaulio - tai grynai intuityvus jausmas, kurį gimdo neaiškus negerumo, nepatogumo pojūtis, kai susiduriame su tam tikru žmogumi, kuris, gali būti, su mumis elgiasi pernelyg maloniai, mandagiai, kad iš tiesų būtų nuoširdus ir sąžiningas.
Žmogus su kauke
Susitikimai su keistai apsirengusiais, nusigrimavusiais ar dėvinčiais kaukes žmonėmis užima trečiąją vietą slogių sapnų reitinge. Šie personažai mus įspėja, jog ore tvyro reikšmingi nutylėjimai. Pavyzdžiui, žmogus, kuris dedasi esąs jūsų draugas, iš tiesų jumis manipuliuoja, veidmainiauja ir apgaudinėja. Galimas ir romantinis variantas: jūs nujaučiate sklindančią simpatiją iš tam tikro asmens, kuris nedrįsta to pripažinti. Čia taip pat nėra jokios aiškiaregystės, tik intuicija, kurią paryškina sapnas.
Skirtingi ginklai
Klinikinis psichologas, dirbantis Kanados Monrealio universitete bei Sapnų ir košmarų laboratorijoje, jau daugiau nei dešimtmetį tyrinėjantis sapnus, Antonijus Zadra (Antonio Zadra) pasakoja, jog žmonės savo košmaruose dažnai sapnuoja prievartą, tačiau vyrai ir moterys naktimis grumiasi su skirtingais agresoriais. Vyrai kaunasi dėl išgyvenimo per karinius konfliktus, potvynius, žemės drebėjimus ir ugnikalnių išsiveržimus, o moterys išgyvena barnių, išsiskyrimo arba pažeminimo scenas, psichologines dramas. Abiejų lyčių atstovai kovoja su savo košmarais skirtingais ginklais: vyrai - veiksmais, moterys - emocijomis.
A. Zadra, ištyrinėjęs tūkstančius košmarų, įrodė, jog žmonės skirtingai įveikia ir emocinę slogių sapnų naštą: vieni pabunda akimirką iki agresoriaus užpuolimo, kiti išsilaiko ilgiau ir spėja pažiūrėti, kaip juos sunkiai sužeidė. Čia skirtumų tarp abiejų lyčių nepastebėta.
Laiminga pabaiga
Košmarai dažniausiai būna naudingi signalai, tačiau kartais jie dar labiau traumuoja mūsų psichiką. Ypač tie, kurie sapnuojami po nelaimingų atsitikimų, katastrofų, patirtos prievartos, psichologinio šoko, su kuriuo mes patys negalime susitvarkyti. Tuomet reikalingas gydymas.
NESUDOMINO. 1913 m. sąvoką "sąmoningas sapnavimas" paminėjo olandų psichiatras Frederikas fon Edenas savo straipsnyje "Sapnų tyrinėjimas", tačiau jo teorija nesudomino mokslininkų. Wikipedia.org nuotr.
"Antrojo pasaulinio karo metu amerikiečių karo psichologai, kad išgydytų psichiškai traumuotus kareivius, naudojo specialią techniką, padidinančią košmarų skaičių, - pasakoja T. Natanas. - Po kurio laiko jie galiausiai susapnuodavo sapną su laiminga pabaiga."
Šiandien tokius sapnus su laiminga pabaiga galima paskatinti švelnesniu - vizualizacijos - būdu. Esama daug įvairių sąmoningo sapnavimo metodikų, viena iš tokių - vaizdų atkartojimo terapija (angl. IRT - imagery rehearsal therapy). Ji buvo sukurta JAV, dabar populiari ir Europoje. Pacientas kartu su psichoterapeutu mintyse "perrašo" sapno siužetą. Pritraukdamas patrauklius vaizdinius ir detales, jis sukuria laimingą istorijos pabaigą. Ji integruojama į psichiką, ir traumuojantis košmaras ilgainiui išsisklaido. Tai paprastai nutinka maždaug po penkių-aštuonių savaičių psichoterapijos kurso.
Išmokti sapnuoti
Taigi sapnuoti sąmoningai galima išmokti, ir tai nėra šių laikų naujovė. Tibeto budistai nuo senų senovės praktikuoja tam tikrą sapnų jogą, kuri leidžia jiems būti sąmoningiems miego metu. Apie šią sistemą galima pasiskaityti knygoje "Sapnų joga ir natūralios šviesos praktika" (angl. "Yoga and the Practice of Natural Light").
GINKLAI. Antonijus Zadra, Monrealio universiteto mokslų daktaras, išanalizavęs daugiau nei 10 tūkst. sapnų siužetų, sako, jog vyrai ir moterys su savo košmarais kaunasi skirtingais ginklais: vyrai - veiksmais, moterys - emocijomis. Wikipedia.org nuotr.
Vienas iš anksčiausiai aprašiusių sąmoningą sapnavimą europiečių buvo 17 amžiaus anglų gydytojas, filosofas, Oksfordo universiteto absolventas Tomas Braunas (Thomas Browne). 19 a. garsus prancūzų intelektualas, filologas, domėjęsis psichologija ir kinų kultūra, markizas Ervė de Sent Deni (Marquis d'Hervey de Saint-Denys) išleido knygą "Sapnai ir kaip jiems vadovauti; praktiniai pastebėjimai" ("Les Reves et les moyens de les diriger; observations pratiques"). Joje aprašė daugiau nei 20 metų dokumentuotus savo sapnus.
1913 m. sąvoką "sąmoningas sapnavimas" (angl. lucid dreaming) paminėjo olandų psichiatras ir rašytojas dr. Frederikas van Edenas (Frederik van Eeden) savo straipsnyje "Sapnų tyrinėjimas" (angl. A" Study of Dreams"). Jame gydytojas trumpai ir sistemiškai išdėstė savo sapnų teoriją, kurioje centrinę vietą užėmė sąmoningas sapnavimas. Deja, teorija nesudomino mokslininkų, ir F. Edenas labai nusiminė. 1918 m. spalio 21 d. savo dienoraštyje jis rašė: "Aš praradau viltį ir tikėjimą savo darbu. Tai blogiausia, kas galėjo man nutikti. Sąmoningų sapnų nebesapnuoju jau ištisus metus. Mane apėmė nusivylimas, ir aš jaučiu, kad mano jėgos senka." 1922 metų pradžioje dr. F. Edenas priėmė katalikų tikėjimą ir atsisakė iki tol praktikuotų dvasinių ieškojimų. 1925 m. jam pasireiškė psichikos sutrikimo simptomai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą