Pasak kalbininkės, nors dažnai galvojama, kad, renkant vaikui vardą, daug įtakos turi serialai, iš tikrųjų jie nebuvo tiek svarbūs, kiek apie juos kalbama: „Taip, su serialu „Nekviesta meilė“ padažnėjo Mėtos vardas, bet meksikietiški serialai paliko tik vieną kitą Soledadą ar Alondrą.“
Mindaugas – „daug minantis“?
Vardai atsirado norint atskirti vieną žmogų nuo kito, sako D. Sinkevičiūtė, o vardas buvo suteikiamas pagal kažkokią savybę, ypatybę. „Vardo davimo teorijų daug. Pavyzdžiui, yra teorija, kad patys seniausi vardai yra dvikamieniai asmenvardžiai. Kiti tyrėjai teigia, kad tai pravardiniai vardai. Dar kiti mano, kad tai vardai, atėję iš vaikų kalbos“, – aiškina ji.
Anot D. Sinkevičiūtės, skiriamos kelios pagrindinės vardų kilmės grupės. Viena jų – baltiškos kilmės vardai – dvikamieniai asmenvardžiai, jų trumpiniai ar vardai, kuriami iš egzistuojančių bendrinės kalbos žodžių: „Tokių patikimesnių vardų šaltinių turime nuo XIII a., kai buvo sudaromos įvairios Lietuvos valdovų sutartys. Sudarant jas, žmonės ir buvo įrašomi vardu. Pavyzdžiui, kunigaikštis Mindaugas, jo žmona Morta.“
Dar senesniame šaltinyje, 1219 m. Volynės sutartyje, yra Daujoto, Živinbudo, Dausprungo, Viligailos vardai. Atrodo, kad abu pirmi šių vardų dėmenys (arba kamienai, kaip vadina mokslininkai) kažką reiškia. Bet, D. Sinkevičiūtės teigimu, kalbininkai į tokią reikšmę žiūri skeptiškai, nes, jei pažiūrėtume į Mindaugo sudėtį, pamatytume kamienus „min-“ (iš veiksmažodžio „minti“) ir „daug-“ (iš prieveiksmio „daug“). Išeitų, kad Mindaugas yra „daug minantis“?
„Būtent tuo remiantis galima sakyti, kad vardų reikšmės jau yra išblukusios ir vardų kamienai, kuriant naujus vardus, vienas prie kito dėti automatiškai, siekiant atskirti asmenis, sukurti kuo daugiau vardų, o vardų reikšmė nebuvo tokia svarbi“, – pastebi kalbininkė.
Jos žodžiais, kai kurių vardų reikšmės labai skaidrios. Pavyzdžiui, vardas Gintautas sudarytas iš dviejų kamienų „gin-“ ir „taut-“, reiškiančių „ginti tautą“. Toks vardo kilmės aiškinimas turėjo įtakos prieš atgimimą – Gintautas tapo dažnesnis, nes taip žmonės išreiškė savo nuostatas.
Jonas, Ivanas ir Chuanas
Kita vardų grupė – krikščioniški hebrajiškos, lotyniškos, graikiškos, slaviškos, germaniškos kilmės vardai. Jie buvo adaptuoti įvairiose kalbose ir dabar kartais net sunku atpažinti, kad ispanų Chuanas, rusų Ivanas ir lietuvių Jonas yra tas pats vardas, sako D. Sinkevičiūtė.
„XX a. paplito ir vietovardiniai vardai, pavyzdžiui, Nida. Be kūrybinių vardų, dar yra gautų verčiant iš lotynų ar graikų kalbos. Tarkim, Danguolė ir Auksė yra gražūs lietuviški vardai (jų pamatas – „auksas“ ir „dangus“), bet iš tikrųjų jie išversti“, – primena pašnekovė.
Anot mokslininkės, ketvirta kalbininkų išskiriama grupė – naujosios kilmės svetimieji vardai: „Tarkim, toks pavyzdys yra Deividas. Į pastarųjų dvejų metų populiariausių vardų dvidešimtuką su Dovydo vardu patenka ir Deivido vardas.“ Taip pat čia iš kiek anksčiau paplitusių vardų minėtini Benita, Sandra, Edgaras, Edvinas ir kiti vardai.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Vardų svetainėje aprašomi 28 kultūriniai (kartais vadinami literatūriniais) vardai, pvz., Alkio, Beržo, Kunoto, Merkio, Jūratės, Neringos, Eglės ir kiti. „Tų vardų yra daugiau, – pastebi D. Sinkevičiūtė. – Tik yra atvejų, kai vaikų su tokiais vardais nėra. Tarkim, Perlys iš Vinco Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ yra rekomenduotinas vartoti vardas, bet šiuo metu juo pavadinto vaiko nėra.“
Dažnas vardas yra Živilė. Vieni mano, kad jis – iš Šatrijos Raganos apsakymo „Živilė“, kiti – kad jį sugalvojo Simonas Daukantas. D. Sinkevičiūtė pritaria, kad atsekti XX a. antrosios pusės kultūrinių vardų kilmę kartais sunkoka, nes yra daug kūrinių, daug autorių, o žmonės, duodami vardus, pasiremia skirtingais kūriniais.
„Mes remiamės tik vardo daryba. Tarkim, Živilė yra dvikamienis asmenvardis – turime ir variantą Žyvilė, šalia – Žyvilas. Istoriniuose šaltiniuose moterų vardų mažai, nes jų statusas visuomenėje buvo visai kitoks ir į šaltinius dažniausiai patekdavo našlės ar turtingų vyrų seserys. Vėliau, kai pasirodė bažnytinės knygos, būdavo įtraukiamos nuotakos, kūmos, krikštijančios vaiką, bet šiaip surašymo dokumentuose paprastai funkcionuodavo vyrai“, – kalba mokslininkė.
Paklausta, ką reiškia Žyvilas, ji sako, kad pirmas vardo kamienas „žy-“ dirbtinis, o kamieno forma yra nutrupėjusi ir praradusi reikšmę (šalia Žyvilo turime Žygvilą, Žygimantą), o „vil-“ reiškia „viltis“ (pvz., Dovilas).
Pamirštamos Eglės, populiarėja Ąžuolai
Vienas iš vardų, kurio šaltinis labai aiškus – Gražina. Jis atėjo iš Adomo Mickevičiaus poemos ir žinoma, kad jau buvo duotas nuo 1906 m. D. Sinkevičiūtės teigimu, šio vardo klestėjimo viršūnė buvo 6-ojo dešimtmečio vidurys –7-asis dešimtmetis.
Dar viena vardų atsiradimo priežastis, pastebi kalbininkė, – pasakos, padavimai, legendos: „Eglė, Ąžuolas, Uosis – puikiausi apeliatyvinės kilmės vardai, siejami su lietuvių kalbos žodžiais, jų kilmė labai aiški, skaidri. Tų vardų paplitimą ir lėmė pasaka „Eglė žalčių karalienė“. Tą patį galima pasakyti ir apie Žilviną.“
Anot D. Sinkevičiūtės, Eglė yra 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečio vidurio vardas. „Dabar Eglės nėra tokios populiarios. Tarkim, 2011 m. Eglėmis pavadintos 73 mergaitės“, – sako ji. Eglės vietą šiuo metu užima gamtinės tematikos apeliatyvinis Liepos vardas. Tik jis, mokslininkės žodžiais, nėra kultūrinis, nes atsirado ne iš pasakos.
Šiuo metu, kalbininkės teigimu, populiarėja kultūrinis Ąžuolo vardas. Anksčiau jis nebuvo toks mėgstamas – per metus gimdavo vienas, du Ąžuolai, o kartais nė vieno. „Ąžuolo vardo bumas prasideda po 2008 m. Žinoma, jei lygintume XXI a. pirmojo dešimtmečio ir XX a. 7–8 dešimtmečio vardų davimo tendencijas, pamatytume, kad vardų populiarumas anksčiau buvo gerokai didesnis ir vardų įvairovė mažesnė. Dabar ir patys populiariausi vardai nėra tokie dažni, kaip buvo tada. Tarkim, anksčiau kai kurie vardai kasmet buvo duodami tūkstančiui vaikų“, – pastebi D. Sinkevičiūtė.
Negražus vardas – piktosioms dvasioms atbaidyti
„Apeliatyvinis“, aiškina D. Sinkevičiūtė, siejamas su bendriniu lietuvių kalbos žodžiu. Tokie yra senieji pravardiniai vardai Jaunius, Meilutis. Bet istorinė tiesa tokia, kad lietuviai turėjo ir Šudeikio ar Myžtauto vardus. „Šie vardai yra iš senų laikų ir tokiais vardais lietuviai vieni kitus tikrai vadino. Iš „žiaurių vardų“ serijos galima minėti ir Traidenį. Viskas labai paprasta: Traidenis susijęs su „triesti“, – neslepia mokslininkė.
Beje, slavų kultūroje, sako ji, buvo įprasta vaikui duoti neigiamos konotacijos vardą siekiant jį apsaugoti nuo piktųjų dvasių – su tokiu negražiu vardu vaiko nepavogs piktosios dvasios, neapkrės ligomis ir vaikas išgyvens. Kad to buvo siekiama ir Lietuvoje, įrodymų nėra.
Daug naujų vardų, pavyzdžiui, Grožvyda, Daiva, paskleidė ir Mažosios Lietuvos šviesuolis Vydūnas. Daivą (lemtis, dalia) jis sugalvojo remdamasis sanskrito kalba. „Daiva išplito 7–8 dešimtmetyje, o panašaus populiarumo yra ir Nijolė, kuris buvo dažniausias 5–7 dešimtmetyje. Tai vieni populiariausių mūsų vardų. Apskritai Lietuvoje gyvena daug daugiau negu 20 tūkst. Daivų ir Nijolių“, – sako D. Sinkevičiūtė.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos puslapyje rašoma, kad vardą Nijolė požemio deivei sugalvojo (ar perkūrė kitą) istorikas Teodoras Narbutas. Vardas Jūratė išpopuliarėjo su Maironio balade. Taip pat daug naujų vardų kitados išplito iš rašytojo V. Krėvės kūrybos. Iš žodžio „vaivorykštė“ atsirado ir tariamos deivės vardas Vaiva, o Šarūnas kilo nuo žodžio „šarus“ (greitas). V. Krėvė ir upės Merkio pavadinimą padarė asmens vardu. „Prie Merkio galime prisikirti ir Kunotą, ir Margirį, ir Raivedį, ir Švitrį“, – vardija kalbininkė.
Kiek įtakos turi serialai?
Kaip jau minėta, šiais laikais vardų įvairovė didesnė nei prieš kelis dešimtmečius. Vardų svetainėje rašoma, kad šiuo metu daugiausia Lietuvoje gyvena Onų, Irenų ir Janinų bei Jonų, Vytautų ir Antanų. O praėjusiais metais gimusioms mergaitėms dažniausiai duoti vardai – Austėja, Emilija ir Gabija. 2013 m. užregistruotiems berniukams – Matas, Lukas ir Nojus.
Civilinės metrikacijos skyrių darbuotojai dažnai mini, kad tėvų pasirinkimą, kaip vadinti vaiką, lemia įvairūs dalykai, pavyzdžiui, populiarioji kultūra, serialai. Tačiau D. Sinkevičiūtė mano, kad serialai nebuvo tokie svarbūs, kaip apie juos manoma: „Taip, su serialu „Nekviesta meilė“ padažnėjo Mėtos vardas, bet meksikietiški serialai paliko tik vieną kitą Soledadą ar Alondrą.“
Vardų populiarumas, kalba ji, prasideda su asmenybės kultu. „Jei kažkas, turintis kažkokį vardą, yra populiarus, jam sekasi, tokių vardų padaugėja. 2007–2009 m., televizijos laidose ir projektuose išpopuliarėjus Karinai Krysko, grupės„69 danguje“ narei, Karinų staigiai padaugėjo. Matyt, žmogus sužavėjo kitus ir vaikų tuo vardu atsirado daugiau“, – svarsto mokslininkė. Beje, kol kas Lietuvoje Dalių nepadaugėjo. „Kartais turi praeiti kažkiek laiko, kad vardas išpopuliarėtų. Dalios vardas populiariausias buvo 6–7 dešimtmetyje. Ir praėjo per mažai laiko (man taip atrodo), kad jis vėl taptų populiarus“, – mano D. Sinkevičiūtė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą