"Kažin kodėl žmonės įsivaizduoja, kad ūkininkas turi būti pasmirdęs tvartu ir "soliarka", iškritusiais dantimis, sunykęs ir nesiprausęs? Visiška nesąmonė. Aš gyvenu kaip pas Dievą užanty", - linksmai porino ūkininkas Vytautas Gliožeris, Klaipėdos rajone, Gribžinių kaime, auginantis 400 kiaulių.
Ant plyno lauko...
"Aš - paprastas žmogus, vienas iš nedaugelio ūkininkų rajone pradėjęs kurtis ant plyno lauko. Ko gero, iš keturiasdešimties čionykščių ūkininkų kukliausiai ir gyvenu; jie mašinas naujas nusipirkę, remontus pasidarę privatizuotuose tėvų ir senelių ūkiuose", - sako Vytautas, auginantis kiaules 27-us metus, o nepriklausomoj Lietuvoj - šešioliktus. Samdinių jis neturi, pats sėklina, gydo kiaules, o tautodailininkė žmona Dalia tik priešokiais pagelbėja. "Prasitariau kartą žurnalistams, kad rimtų ūkininkų žmonos į tvartą neina, tai tie buvo supykę: "Savąją išlepinai, ir mūsiškes nori sugadinti", - juokėsi Vytautas.
Grįžęs iš tarybinės armijos, 1981-aisiais, dirbo veterinarijos gydytoju kolūkio fermose. "Neblizgėjom tada, bet ne viskas ir blogai buvo, mat kolūkiui vadovavo šviesaus atminimo proto bokštas Antanas Mulderis, kuris šiandie būtų, ko gero, stipriausias ūkininkas. Anuomet veterinarija buvo silpnoka, kiaulės krisdavo nuo ligų, bet viskas buvo suverčiama prastiems pašarams. Dabar ir žmonių, ir kiaulių ligos - importinės." Vytautas sakė, jog vaikštom plonu ledu: žmogaus išprievartauta gamta keršija kataklizmais. Neduokdie sugalvos žurnalistai dar kokią kiaulių gonorėją - bus kaip prieš keletą metų, kai Anglijoj karvių snukio - nagų ligą nustačius, kareiviai ėjo per fermas ir be ceremonijų šaudė bei pjovė raguočius.
"Aštuonetą metų pas močiutę augęs, kurį laiką pas tėvus mieste gyvenau, tai iš to širdies perštėjimo po keliskart perskaičiau Žemaitę, Baltušio "Parduotas vasaras" - traukė mane kaimas ir gyvulėliai, na, o kiaulė man buvo poeto svajonė. Pasistačiau tvartelį (dabartinis trim aukštais didesnis), nusipirkau trejetą kiaulių, karvę su veršiu, tai tos nabagės man buvo apšalusios 300 kvadratinių metrų tvarte. Su žmona šešerius metus pragyvenom ekstremaliomis sąlygomis - vasarinėje virtuvėje, o paskui į tvarto rekonstrukciją ir namo statybą sukišom viską, ką buvom, tvarkingai gyvendami, diržus verždamiesi, sutaupę: pardavėm pagal paskyrą gautus žigulius, japonišką videoaparatūrą... Mano sūnūs, Marius ir Vytautas, užaugo traktoriuje ir prie betono maišyklės.
Na, mėsininko vaikai nebūna vegetarai: pirmagimis šiandie vadovauja vienam sostinės restoranų, o jaunesniojo, automechaniko, mergina pakraupo, išvydusi mėsos kainas parduotuvėje, - sako pokalbininkas. - Buvo, aišku, ir klaidų padaryta, kai ką daryčiau kitaip, jei anie laikai grįžtų, bet viena gerai - kad kūriausi, rizikavau, turiu 55 hektarų žemės ir esu pats sau ponas. Prabangos namuose dar trūksta, bet esam jauni, viskas dar priešaky."
Lietuviškų kiaulių apokalipsė
Gandras, lokys ir kiaulė - nacionaliniai gyvūnai, tačiau ėmė ir išnyko Lietuvos baltosios kiaulės veislė. "Tais laikais nereikėjo mėsos kokybės - svarbu, kad jos būtų daug. Ir ta "lietuvaitė" buvo atspari drėgmei, šalčiams, ligoms, prastam pašarui, o lašiniai - per kastuvo smygį. O ta visų mėgstama nugarinė - plonytė kaip drobė. Ir kai pirmąkart parodoj pamačiau belgišką petrėną, ištiko šokas. "Britvike" nuskustas, vaikštinėja kaip kultūristas! Bet ramus kaip belgas tikrai nebuvo: trinktelsi per nugarą pagaliu - ir nugaiš nuo streso. O dabar išveista kitų veislių, perku Europoje iš penketo garsiausių fermų, o norvegiškos dabar - pačios pačiausios kiaulės. Kai pasakiau kolegei, kiaules auginusiai 50 metų, kaip greit nujunkau paršelius nuo paršavedės, ir kaip šie greit užauga - nepatikėjo, melagiu išvadino. O nusipirkusi iš manęs paršelį, atvyko atsiprašyti", - pasakoja šeimininkas ir, kad galėtume palyginti, tarsteli, jog šernas 100 kilogramų per ketverius metus priauga, o kiaulikė - per nepilną pusmetį. Ir kai kurios sveria kaip jaučiai.
Paklaustas, kokia ta Gliožerio kiaulių veislė, atkerta, jog čia jau "pramoninis špionažas", bet paaiškina: "Jeigu sukryžmini paršavedę su landrasu - dukterys eis veislei, jeigu su amerikiečių diroku - visi palikuonys eina "ant peilio". Paskui patikina neišmanėlę, jog lengviau būtų aukštąją matematiką ar branduolinę fiziką išaiškinti nei kiaulių veisimo sistemą. "Toks konsultantas Telšinskas sako, jog kiaulių veislių negalima maišyti bet kaip, tai tas pats, kas degtinę su tortais ir šampanu - paskui galvą skelia", - šypsosi Vytautas, gyva kiaulininkystės enciklopedija. Prisipažįsta, jog Danija - kiaulininkystės kraštas, užaugina 95 procentus pagal mėsingumo kokybės standartus, o jis pats - tik 70 procentų. Grūdų pats užsiaugina, papildus ima iš "Kretingos grūdų", na, o jo augintinės iškeliauja į "Agrovetą". Iš ten - daugiausia į Sankt Peterburgą, o mums kliūna nusipirkt kažkodėl daugiausia lenkiškų kiaulių. Tik didžiuotis galime, jog Europos Sąjungos ekspertai nustatė, jog Lietuvoje pieno ir mėsos perdirbimas yra pats moderniausias, mūsų fabrikai - paskutinis technikos žodis.
Kiauliškos širdies paslaptys
"Kiaulė - socialinis gyvulys. Jei tik mažas paršiukas priėjo prie šėryklos paėst - iškart visiems reikia, nekantrūs kaip vaikai. Vienas toks kaimynas virė naminukę, sušėrė nevirtos "brogos", ir pašėlo kiaulės visai kaip žmonės: viena įvirto į kampą ir žviegia ne į gaidą, trys sukibo ir mušasi, o kitas sudribo kaip maišas ir knarkia...
Na, ir kiaulės turbūt yra susiskirsčiusios partijomis: išvežu atrinkęs kuilį parduoti, tai kelias dienas neėda, kol lyderio neišsirenka, ir nebūtinai renka stambiausią. Žiūri, trys paršavedės sukibusios vieną muša, net tvartas bilda... Paršiukai vis galynėjasi", - pasakoja ūkininkas.
Kartą kiaulė pabėgo iš tvarto - ir į kūdrą, ponia Dalia kaip perekšlė aplink tupinėja, o bestija plaukioja ligi vakaro, neiškrapštysi. "O sykį kuilį grynaveislį, labai brangų pirkau iš veislyno (turtingieji ūkininkai iš 10 000 kuilių vienintelį kazanovą išsirenka), tai, būdavo, jis tik ėda ir pučiasi. Atvedei kiaulę kergti - jam "iki lemputės". Ką daryti? Žiūriu per televiziją - mūsų prezidentas plaukioja, jaunatviškas, lieknas, tai pririšau kuilį ant ilgos virvės, ir tą vasarą kas vakarą vesdavau į kūdrą paplaukioti, svorio mesti", - juokiasi Vytautas.
Turi jis bičiulių pridovanotų ne tik paveikslų su kiaulėmis, bei ir suvenyrų kolekciją, ir kaklaraištį su "kiaulių kamasutra". Na, rujojanti kiaulaitė skleidžia kvapus ir stovi tam tikra poza, bet per savaitę kuilys gauna tik dvi damas "pasibovyti", nes paskui sperma prastėja.
"Visokių "čiūdų" buvo. Jeigu kiaulė mažiau "seksapilio" turi ir noro, tai kuilys paima ją griežtai, vos ne prievarta. Bet yra buvę kitaip: kuilys pavargęs, atseit "galvą skauda", nenori sekso, tai kiaulė kad kibs anam į ausį, kad apdraskys, ir priverčia atlikti pareigą", - sako pokalbininkas, kuris - ir "akušeris", o kai kur nors išvažiuoja, žmona ir vaikai nuo dešimties metų mokėdavo paršavedei pagelbėti - švelniai apsukus užstrigusią kojytę, ištraukti lauk paršelį. Kiaulės "nėštumas", beje, tęsiasi lygiai tris mėnesius, tris savaites ir tris dienas. O tie "naujagimiai" tokie meilūs, gražučiai, dėmėti kaip stirniukai... Neištveri ausies nepakasęs, ant rankų nepakilojęs.
Iš srutų - į baltus gardus
"Kiaulės turi teisių daugiau kaip ūkininkas, - vėl pokštauja Vytautas, prisiminęs, kaip gyvūnų globos atstovai, neradę prie ko prikibt, nurodė tvarto sienas išbalinti, vos ne žaislų kiaulėms padėti. Tai jis pasiūlė pažiūrėt, kaip ūkininkas gyvena. "O mums nerūpi ūkininko gerovė", - atkirtę tie.
"Iš tiesų prisimenu, kai sovietmečiu eidavau gydyti kiaulių, rasdavau pas žmones tvarte jas srutų nugraužtais šonais. Dabar jos švarios kaip aniuolai, ir pati kiaulė švaruolė - niekad "netapšnos" ten, kur guli. Ir dresūrai lengvai paklūsta, mačiau dokumentiniuose filmuose, kaip šuoliuoja per kliūtis it žirgai", - sako ponas Vytautas ir prasitaria, jog mudviem su fotografu pirmiesiems po kelerių metų leista įžengti į tvartą, mat higienos sumetimais pašaliečiai ten nepatenka.
Padejuoja, jog anksčiau skerstuvės tai kvepėjusios, mat ta kiaulė močiutės būdavo nuglostyta, nupenėta... o dabar privaląs jas auginti pramoniniu būdu - sriubytėm ir bulvikėm nepašersi. Kita kiaulė užauga nė nepalytėta. Viena firma net pradėjo kiaulių ėdalą gaminti tokį, kad paskui kiauliena kvepėtų: "Na, ar ne plastmasinis vištos skonis, kai ši ant mėšlyno negali pasikapstyt?" - retoriškai klausia.
Prisimena istoriją, kai Vytauto tėveliui iš jūros sugrįžus, kartu gimines aplankė. "Klausiu, kaip Marytė gyvena, kaip Petras? Man sako: gerai, prieš savaitę vienas ir kitas po kiaulę papjovė. Na, galvoju, ar tai gerovės rodiklis? O paskui su Sibiro tremtiniais įsišnekom, kaip jie, švarūs būdami, iš vargo utėlėm apteko, o kai pasiskerdė pirmąją kiaulę, utėlės savaime išnyko. Ir filmuose apie karą, matei, japonai kas antras su akinukais, nupiepę. Kai tik atsivežė Japonijon kiaulių, ir ūgtelėjo 10 centimetrų. Matai, tas kiaulių baltymas visavertis, nepakeičiamos amino rūgštys. Ir mes, lietuviai, šiauriečiai, turime gerti stiprius gėrimus ir valgyt riebiai! Koks italas ar ispanas bananą, apelsiną sukrimto, vynelio išgėrė - ir patenkintas, o mūsų gyslomis kitoks kraujas, kitos galios srūva", - šypsodamas samprotauja ūkininkas.
Svajonė atžingsniavo į kiemą
Priprašau ponią Dalią ištraukti jos nertas skaras. Vyras nepyksta, rytą palikęs ją neriančią, naktį vėl siūlų labirinte atranda. Užtat sūnūs ir marčios apmegzti nuo galvos iki kojų, o Dalios nertas rankines draugės veža dovanų į Ameriką. "Kokią dovaną iš vyro tikiuosi gauti? Na, kartą jis man svarstykles įteikė - gal kad suplonėčiau. Humoristas! Man didžiausia dovana - jo ištikimybė, atsakingumas ir tie pokštai. Būdavo, kai pačiam reikėjo kelis šimtus išalkusių kiaulių pašerti - kai uždainuodavo, tai ir traukdavo, kol visas apeina. Paskui automatines šėryklas, girdyklas pastatė, spėlioja, kaip tas kiaules išmokyti iš jų ėsti, o tos, vos įleido, - iškart perkando technikos įmantrybes", - juokiasi moteris.
Pasakojo, kad jiedu su vyru visur dalyvauja, neseniai buvo labdaringame renginyje, aukojo vaikučiams, turintiems negalią. Gražiai sutaria ir bičiuliaujasi su kaimo ūkininkais Vasiliauskais, Skrobliais, Liaudanskais ir Žiogais. Tik jiems kone šventvagystė ant stalo dėti keptą paršiuką, suvenyrinį, miniatiūrą, nespėjusią paūgėti; tai, sako, "naujųjų lietuvių" užgaida. Vytautas pradėjo lankyt sporto klubą, ir rajone daugiausiai spaudos užsisako, pernakt knygas ryja. "Kokia mano svajonė? Na, lankiausi pas vieną danų kiaulininką, tai jo fermoje - 7000 kiaulių, ir šeria jas vienas pats. Tos fermos vertė - 40 milijonų dolerių, mat ji taip automatizuota, kad primena kosminę stotį; jis tik spaudo kompiuterio mygtukus, bunkeriuose sklendės atsidaro ir skystą pašarą kiaulės vos ne iš šiaudelių sriaubia. O švara - nė dulkelės! Na, o aš tenoriu baigti statyti namą, susitvarkyti kiemą. Vieną rytą pastebėjau, kad svogūnų laiškai nuėsti, daržai išmindyti, ir - lyg karvių kanopų žymės. Jau maniau eisiąs kaimyno už aplaidą pabarti, tik stebeiliju - mano kieme visa briedžių šeimyna! Tokio stulbinamo, didingo grožio žvėrys - tarsi įsikūnijusi svajonė", - sakė ūkininkas Vytautas Gliožeris.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą