Klasikinė matematinė žaidimų teorija skelbia, kad norint žaisti "protingai" reikia nuolatos kaitalioti savo pasirinkimus - šitaip priešininkas negalės nuspėti oponento veiksmų. Modelis, kuriame "Akmenį-popierių-žirkles" žaidžiantys žaidėjai kiekvieno ėjimo metu pasirenka vis kitą kombinaciją, vadinamas Nešo pusiausvyra. Šis dėsnis pavadintas žaidimų teorijos pionieriaus Džono Forbso Nešo jaunesniojo (John Forbes Nash Jr.) garbei, apie kurį 2001 m. Holivudo režisieriai sukūrė filmą "Nuostabus protas" ("A Beautiful Mind").
Kinijos Džedziango universiteto tyrėjai neseniai atliko eksperimentą, kurio metu 360 asmenų šešiose skirtingose grupėse net 300 kartų žaidė "Akmenį-popierių-žirkles". Iš pirmo žvilgsnio visų šešių grupių rezultatai patvirtino Nešo pusiausvyros dėsnį, nes kiekvienas žaidėjas tą patį ženklą rodydavo maždaug trečdalyje visų atvejų. Tačiau įsigilinę į rezultatus, mokslininkai pastebėjo tam tikrus dėsningumus, sąlygotus žmogiškosios psichologijos.
Žaidėjui laimėjus vieną iš etapų, tikimybė, kad kitame žaidime jis rinksis tą pačią kombinaciją smarkiai išaugdavo - kur kas labiau nei numato klasikinė teorija. Pralaimėję savo kombinacijas keisdavo kur kas dažniau ir laikydavosi žaidimo pavadinimo: iš pradžių rankomis rodydavo "akmenį", vėliau "popierių" ir galiausiai "žirkles".
Mokslininkų manymu, tokia strategija greičiausiai "įsispaudusi" mūsų smegenyse, nors kol kas iki galo neaišku, kas lemia šį dėsningumą - bazinių sprendimų priėmimų mechanizmas ar sudėtingesni neuroniniai procesai smegenyse. Aišku tik viena - šio dėsningumo numatymas gali smarkiai padidinti žaidėjo galimybes laimėti žaidimą.
Anksčiau atlikti eksperimentai atskleidė, jog "Akmens-popieriaus-žirklių" žaidėjai dažnai nesąmoningai kartoja savo oponentų darytus veiksmus, nors, anot žaidimų teorijos, toks veiksmas yra "neracionalus".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą