Prie to, kad lietuviai linkę reikšti nepasitenkinimą, prisidėjo skausminga tautos istorija – okupacijos, LRT RADIJUI sako psichologas Edvardas Šidlauskas. Anot jo, tuo metu buvome aukos ir jautėmės bejėgiai ką nors pakeisti, dėl to liko tik pyktis ir nepasitenkinimas. Tokią situaciją psichologas vadina tautos trauma. Šiai nuomonei pritaria ir Vilniaus Licėjaus istorijos mokytojas Algis Sindaravičius bei sociologas, rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ vadovas Vladas Gaidys.
E. Šidlauskas teigia pastebintis lietuvių bruožą paburbėti, pakritikuoti ar patraukti per dantį. Tačiau jis mano, kad ir kaimyninėse šalyse situacija panaši – žmonės linkę iš kitų ko nors tikėtis, o kai lūkesčiai nesutampa su realybe, jie pyksta.
Istorijos mokytojas A. Sindaravičius įsitikinęs, kad noras paburbėti kyla iš baimės – taip išreiškiamas nerimas bei saugumo trūkumas.
„Per paskutinius 200 metų Lietuvą buvo užėmusi ne viena valstybė, per tą laiką buvome nepriklausomi tik 30 ar 40 metų. Mūsų tauta brendo XIX a., tuo metu mus buvo okupavusi carinė Rusija. Dėl šių priežasčių į kiekvieną žmogų žiūrime kaip į potencialų priešą. Manau, kad kitos valstybės neturi tokios slegiančios patirties – totalitarinių režimų ir kitų okupantų priespaudos“, – pasakoja A. Sindaravičius.
Sociologas V. Gaidys primena, kad prieš 20 metų pagal nepasitenkinimo lygį visoje Europoje užėmėme pirmąją vietą. Tuo metu patenkintų savo gyvenimu buvo apie 40 proc., dabar jų daugiau – 70 proc.
Nepasitenkinimo lygiui įtaką daro istorinė praeitis
Anot V. Gaidžio, pagal nepasitenkinimo lygį Europoje galima išskirti dvi ašis. Viena – iš rytų į vakarus, labiau patenkinti gyvena vakarų demokratijose. Kita ašis – iš šiaurės į pietus, laimingesni žmonės gyvena šiaurės valstybėse.
Sociologas aiškina, kad tokį pasiskirstymą lemia ir protestantiškos kultūros paplitimas.
„Protestantiška kultūra implikuoja tai, kad jei esi teisingas, tai esi ir turtingas. Mūsų įsitikinimu, jei esi turtingas, tai ką nors apgavai – toks fatališkas jausmas, kad nėra geros valios, nėra, kad kas nors padėtų, tarsi pats turi išgraužti dantimis, iš kito išplėšti – toks agresyvumas“, – apgailestauja E. Šidlauskas.
Jis pabrėžia, kad valstybės istorija taip pat prisideda prie nepasitenkinimo lygio. Anot jo, Lietuva buvo ilgai okupuota, o tai nepraėjo be pėdsako.
„Pas mus Lietuvoje šiek tiek kitokia situacija – galbūt yra ir istorinė pasekmė, kad mūsų tauta daug laiko buvo okupuota, paskutinis epizodas – sovietinė okupacija. Tą laiką buvome aukos pozicijoje. Įdomu, kad žmogus mėgdžioja stipresniojo veiksmus, taip visuomenė kopijuoja lyderius, o sovietinė epocha pasižymėjo tam tikru teroru, žmonių skriaudimu. Liaudis perima aukos sindromą ir stilių, kai mano, jog yra bejėgiai ką nors pakeisti, todėl lieka tik pyktis, bambėjimas. Tai mūsų trauma“, – svarsto E. Šidlauskas.
Istorijos mokytojas A. Sindaravičius pritaria tokiai nuomonei. Anot istoriko, sovietinis totalitarinis režimas lietuvius „sulaužė“.
„Esame paveikti marksizmo teorijos – buržuazija ir proletariatas, kai proletariatas turi sukilti ir tada sėkmingai gyventi. Iš to ir atsiranda šis vergiškumas, tarsi gerai būti proletariato atstovu – vergu. Tik laikas gydo. Galbūt ateityje mūsų vaikai galės gyventi gerai. Reikia neniurzgėti ant praeities, nesitikėti geros ateities, o stengtis gerai gyventi dabar“, – kalba A. Sindaravičius.
Psichologas E. Šidlauskas taip pat įžvelgia visuomenės ir valdžios atsiskyrimą, susiskaldymą. Anot jo, valdžia yra tarsi atskiras iš kosmoso nuleistas konstruktas, o žmonės ir visuomenė – kažkas kita. E. Šidlausko teigimu, prie problemos prisideda ir tai, kad Lietuvoje nėra pilietinės visuomenės, žmonėms trūksta suvokimo, kad jie patys gali ko nors siekti.
Prie nuomonės formavimo prisideda ir žiniasklaida
Sociologas V. Gaidys aiškina, kad situacija Vilniuje ir kituose miestuose skiriasi. Anot jo, tai susiję su tuo, jog Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose žmonės gauna didžiausias pajamas. Regionuose ekonominė situacija prastesnė, o tai lemia, kad ten žmonės ne tokie patenkinti, tačiau sociologas prieštarauja nuomonei, kad lietuviai dėl savo nepasitenkinimo nieko nedaro.
 |
| V. Gaidys, E. Genio/LRT nuotr. |
„Nesutinku, kad nieko nesiimame. Galbūt netgi labiausiai imamės priemonių – šimtai tūkstančių iš Lietuvos išvažiuoja. Vietoj to, kad bambėtų, žmonės imasi aktyvaus veiksmo ir išvažiuoja“, – juokauja V. Gaidys.
Sociologas pažymi, kad jaunesni žmonės yra daug laimingesni nei vyresnė karta, o labiausiai nerimauja priešpensinio amžiaus žmonės. Pasak jo, laimės rodikliai priklauso ir nuo žmonių išsilavinimo.
„Jaunimas optimistiškesnis bei tolerantiškesnis kitų žmonių atžvilgiu. Laimingi ir turintys geresnį išsilavinimą, labiau kvalifikuoti. Nepavyko aptikti skirtumų tarp vyrų ir moterų, tačiau gal jų ir yra. Tą skirtumą gali nulemti tai, kad moterys ilgiau gyvena, o tai šiek tiek pakeičia statistiką“, – kalba V. Gaidys.
E. Šidlauskas sutinka, kad jaunimas laisviau mąsto. Anot jo, jauni žmonės įgauna naujų žinių, skaito, drąsiau rizikuoja ir dėl to daugiau pasiekia. Psichologas pabrėžia, kad jei žmogus jaučiasi nesaugiai ar jaučia nerimą, negali plačiai matyti. Esant tokiai situacijai galimos dvi strategijos – arba pulti kokį nors priešininką, pavyzdžiui, valdžią ar biurokratus, arba kur nors bėgti – emigruoti.
Istorijos mokytojas A. Sindaravičius taip pat džiaugiasi jaunąja karta, anot jo, jauni žmonės atrodo laimingesni, jie drąsiai ir kritiškai mąsto, daug reikalauja ne tik iš kitų, bet ir iš savęs.
Sociologas V. Gaidys akcentuoja ir žiniasklaidos svarbą. Anot jo, žiniasklaida formuoja nuomonę – pranešimai apie nelaimes, problemas gali padidinti žmonių nepasitenkinimą. Vis dėlto, mano jis, nereikėtų visko apibendrinti: „Mūsų televizija nepaprastai linksma, ten begalinė fiesta – nuo ryto iki vakaro tik šokiai ir žaidimai, nėra ten nieko liūdno.“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą