Kodėl žmonės paliko Mėnulį?

Nutrūkusios misijos

1972 m. gruodžio 19 d. Ramiajame vandenyne nusileido Amerikos erdvėlaivio laivo „Apollo 17“ nuleidžiamasis aparatas su įgulos nariais - Judžinu Sernanu (Eugene Cernan), Ronaldu Evansu (Ronald Evans) ir Harisonu Šmitu (Harrison Schmitt). Sėkmingai baigėsi šeštoji ekspedicija į Mėnulį, kurios metu Žemės palydove išsilaipino žmonės. „Apollo 17“ skrydis buvo ilgiausias pilotuojamas skrydis į Mėnulį: į Žemę buvo atgabenta rekordinis Mėnulio uolienų pavyzdžių kiekis, astronautai Mėnulyje ir jo orbitoje išbuvo rekordiškai ilgai. Vykdydama programą „Apollo“, NASA planavo iki 1974 m. atlikti dar tris skrydžius į Mėnulį. Buvo parengtos tyrinėjimų programos, suformuotos įgulos. Įgyta patirtis leido tikėtis, kad būsimi skrydžiai bus dar produktyvesni už misiją „Apollo 17“. Tačiau į Mėnulį amerikiečiai nebeskrido. Neskrido ir sovietų kosmonautai.

Jeigu 1972 m. gruodį kas nors būtų pasakęs, kad per artimiausius 45 metus nė vienas žmogus daugiau nebežengs Mėnulio paviršiumi, jis būtų buvęs išjuoktas. Entuziastai svajojo apie bazes Mėnulyje, skrydžius į Marsą. Kai kurie narsuoliai net spėjo, kad iki 2017 m. žmonija surengs pirmąsias tarpžvaigždines ekspedicijas. Bet išėjo kitaip. Ir daug kas iki šiol nesupranta - kodėl žmonija atsisakė misijų į Mėnulį?

Teorijų būta įvairiausių. Daugumos jų šerdis - teiginys, kad Mėnulyje buvo rasta kažkas, kas trukdo žmonėms vėl ten vykti. Vieni mano, kad astronautus išgąsdino priešiškai nusiteikę kitų planetų gyventojai, kiti svarsto apie kenksmingą spinduliuotę, dar kiti pasirengę tikėti tuo, kad nuo 1945 m. Mėnulyje įsikūrė Trečiojo Reicho filialas. Yra ir teigiančių - nebuvo jokių skrydžių į Mėnulį, tai tik Holivudo produkcijos kadrai. Bet jei atmesime tokias neįtikėtinas hipotezes, kokia gi yra tikroji žmonijos „atšalimo“ Mėnuliui priežastis?

Kosminis trofėjus

XX a. 7 deš., įsibėgėjus SSRS ir JAV varžyboms kosmose, Vašingtonas pralaimėdavo vieną prizą po kito. Sovietų Sąjunga paleido pirmąjį palydovą, išskraidino pirmą žmogų į kosmosą, sovietų kosmonautas pirmasis išėjo į atvirą kosmosą, skrido pirmoji moteris, pirmoji trijų žmonių įgula. Liko praktiškai vienas „trofėjus“ - Mėnulis. Pilotuojamu laivu pasiekti Marsą ar Venerą 7 deš. buvo beveik neįmanoma. O štai Mėnulis, artimiausias kaimynas, buvo visai pasiekiamas. Prezidentas Dž.Kenedis (J.Kennedy) pažadėjo Amerikai, kad šalis atsirevanšuos prieš sovietus, pirmoji išlaipindama astronautus Mėnulyje. Šiai užduočiai spręsti buvo mestos didžiulės pajėgos. Programa ‚Apollo“ startavo 1961 m., praėjus trims savaitėms po J.Gagarino skrydžio.

Sovietų Sąjunga patvirtino pilotuojamą Mėnulio programą tik 1964 m. rugpjūčio 3-iąją. Varžyboms kosmose reikėjo vis daugiau lėšų ir SSRS tokios įtampos jau nebeatlaikė. 1966 m. mirė Sergejus Koroliovas, savo genialumu ir energija tiesiog tempęs ant savo pečių SSRS kosminę programą. Galbūt būtent jo mirtis ir nulėmė „Mėnulio lenktynių“ baigtį.

Krizės šturmuojant Mėnulį

Vykdydamos „Mėnulio programą“ SSRS ir JAV prarado keturis kosmoso užkariautojus. Skubėdami aplenkti amerikiečius, sovietai naujo pilotuojamo laivo skrydį numatė tada, kai techniškai jis buvo dar labai „žalias“. 1967 m. balandžio 23 d. startavo Vladimiras Komarovas. Susidūręs su visa virtine rimtų techninių nesklandumų, jis sugebėjo beveik visus sutvarkyti. Lemtingas pasirodė parašiutų sistemos gedimas leidžiantis, ir kosmonautas žuvo. Tuo metu amerikiečiai taip pat patyrė baisią netektį. Treniruojantis „Apollo 1“ kabinoje, pripildytoje gryno deguonies, kilo gaisras, gyvi sudegė astronautai Virdžilas Grisomas (Virgil Grissom), Edvardas Vaitas (Edward White), Rodžeris Čafis (Roger Chaffee). Mūšis dėl Mėnulio kainavo ne tik daug pinigų, bet ir gyvybių.

1968 m. gruodį sovietai planavo pilotuojamu laivu apskrieti Mėnulį. Aukščiausia sovietų vadovybė dvejojo - nesėkmių skaičius startuojant be pilotų gerokai viršijo sėkmingų skrydžių skaičių. Amerikiečiai taip pat nebuvo pasiruošę apskrieti Mėnulį, bet gavę informacijos, kad rusai gali mėginti tai daryti, surizikavo. 1968 m. gruodžio 21-ąją startavo „Apollo 8“ su trimis astronautais ir sėkmingai atliko skrydį aplink Mėnulį. Sovietų pilotuojamo skrydžio aplink Mėnulį programa egzistavo dar keletą metų, bet faktiškai buvo tik formalumas. Visos jėgos buvo mestos nusileidimui jo paviršiuje rengti.

Nilas Armstrongas skelbia šachą ir matą

1969 m. liepos 20 d. Amerikos erdvėlaivio „Apollo 11“ modulis nusileido Mėnulio Ramybės jūroje. 1969 m. liepos 21 dieną 2 val. 56 min. 20 sek. Grinvičo laiku Nilas Armstrongas (Neil Armstrong) tapo pirmuoju žmogumi, iškėlusiu koją Mėnulyje. SSRS pralaimėjo „Mėnulio lenktynes“, Amerika džiūgavo atsirevanšavusi.

Kadangi SSRS „Mėnulio projektas“ buvo slaptas, visuomenei buvo pareikšta - mes ir neplanavome siųsti kosmonautų į Mėnulį, tai per brangu ir beprasmiška, nes visas užduotis gali atlikti automatinės stotys ir mėnuleigiai. Iš dalies tai buvo tiesa, bet daugiau - noras „nepulti veidu į purvą“. Amerikiečiai mėgavosi sėkme, siųsdami į Mėnulį vieną misiją po kitos, kol staiga sustojo.

Pinigų nėra!

Programa „Apollo“ 1969-ųjų kainomis atsiėjo per 25 mlrd. dolerių, o XXI a. pradžios kainomis tai būtų apie 136 milijardus. Tai buvo per brangu net Amerikai. „Mėnulio lenktynės“ buvo laimėtos, o tolesnės išlaidos tapo pernelyg didelė našta. Iš pradžių nei SSRS, nei JAV neplanavo atsisakyti Mėnulio. Amerikiečiai 8-ojo deš. pradžioje parengė programą, pagal kurią turėjo būti sukurta didelė orbitinė stotis 50-iai žmonių, bazės Mėnulyje ir mažoji Žemės palydovo orbitinė stotis, taip pat visa daugkartinio naudojimo erdvėlaivių flotilė astronautams į šiuos objektus gabenti. Kai prezidentas R.Niksonas (R.Nixon) pamatė, kiek projektas gali kainuoti, jam tiesiog pasidarė bloga. Programa buvo sustabdyta, paliekant tik daugkartinį laivą. Dabar jis žinomas kaip „Space Shuttle“. Bazių Mėnulyje projektai dar buvo kuriami 7 deš. - „Lunex“ ir Horizon“ Amerikoje, „Zvezda“ - SSRS. 8-ojo deš. viduryje sovietų vyriausiasis konstruktorius Valentinas Gluško pasiūlė steigti Mėnulyje ilgalaikę bazę. Projektą realizuojant būtų tekę statyti naują sunkiąją raketą „Vulkan“, taip pat kosminį laivą „LEK“. Tačiau SSRS tuo pačiu metu įgyvendino keletą kitų didelių kosminių projektų, ir naujajai Mėnulio avantiūrai tiesiog nebeliko pinigų.

Brangu ir beprasmiška

Praktiškai tokia pati padėtis susiklostė ir Amerikoje - beveik visas lėšas „surijo“ projektas „Space Shuttle“. Statyti bazę Mėnulyje nebuvo už ką.

1989 m. spalį NASA darbuotojai pristatė projektą „Mėnulio oazė“. Pagal 10 metų programą buvo numatyta 30 skrydžių, pusė jų - pilotuojamų (po 14 t krovinių). Nepilotuojami laivai į Mėnulį turėjo nugabenti po 20 t krovinių kiekvienas. Bet paskaičiavus, kiek tai kainuos, paaiškėjo, kad „oazė“ Mėnulyje atsieis tiek, kiek 4 programos „Apollo“.

Kad ir kaip būtų apmaudu sąmokslų teorijų mėgėjams, Mėnulio problema yra visai proziška. Kai JAV laimėjo, o SSRS pralaimėjo „Mėnulio lenktynes“, prestižas pasitraukė į antrą planą, užleisdamas vietą pragmatizmui. Kišti į Mėnulį šimtus milijardų nepanoro nei vieni, nei kiti.

Didysis rašytojas fantastas Rėjus Bredberis (Ray Bradbury) kartą sakė: „Žmonės - idiotai. Jie pridarė krūvą kvailysčių: kūrė kostiumus šunims, reklamos vadybininko pareigybę ir tokius dalykus kaip išmanusis telefonas, mainais negaudami nieko, išskyrus rūgštų skonį burnoje. Žmonijai buvo duota galimybė raižyti kosmosą, o ji nori vartoti - gerti alų ir žiūrėti serialus...“

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“