Ir kaip panaudoti per nusikaltėlio gyvenimą sukauptą patirtį, kad „karjeros“ pabaigoje taptum milijonieriumi? Pasakojame apie įžūliausių ir virtuoziškiausių nesenos praeities avantiūristų aferas.
Formozos salos gyventojas
1703 m. Anglijoje pasirodė personažas vardu Džordžas Salmanazaras, kuris prisistatydavo Formozos salos (senasis Taivano pavadinimas) gyventoju. Londoniečiai, tais laikais turėję nedaug žinių apie egzotiškus kraštus, entuziastingai klausydavosi jo pasakojimų.
Formozoje, pasak Dž.Salmanazaro, buvo pilna stebuklų. Pavyzdžiui, ten valgomos nuodingos gyvatės, salos vyrai vaikšto su apsiaustais ant nuogo kūno, intymias vietas pridengę brangiojo metalo plokštelėmis.
Ten jodinėjama kupranugariais, vyrai turi daug žmonų (kurias turi teisę suvalgyti, jeigu šios yra neištikimos), nusikaltėliai, pakarti žemyn galva, naudojami kaip taikinys, o berniukų širdys aukojamos dievybėms.
Londoną apėmė Formozos mada. Dž.Salmanazaras buvo pristatytas vyskupui, juo domėjosi karalienė Ana, susipažinti su juo svečius kvietė garsiausios miesto šeimos. „Salietis“ buvo įtrauktas į šviečiamąją veiklą: buvo organizuotas paskaitų ciklas, Oksfordas domėjosi vertimais į formoziečių kalbą, galų gale Dž.Salmanazaras nusileido gerbėjų įkalbinėjimams ir pats parašė prisiminimų knygą apie Formozą.
Pasitaikydavo, aišku, nesmagių akimirkų, bet Džordžą gelbėdavo išradingumas: į klausimą, kaip azijietis gali būti baltaodis, „atvykėlis iš Formozos“ paaiškino, kad tik paprasti žmonės per dienas kepa saulėje, o aukštakilmiai gyvena vėsiuose požeminiuose būstuose.
Bet neatitikimų daugėjo, abejonės augo, ir melagis pavargo balansuoti ties pavojinga riba. Enciklopedijos straipsnyje apie Formozą Dž.Salmanazaras tiesiai pavadino savo knygą „klastote“.
Fantazavimo metai Džordžui išėjo į naudą. Demaskavęs save, jis išmoko senovės žydų kalbą, noriai rašydavo biblinėmis temomis, dalyvavo leidžiant geografijos knygas. Jis mirė 1763 m., o po metų pasirodė jo autobiografinė knyga, kurioje jis papasakojo visą falsifikacijos istoriją. Vienintelis dalykas, ko publika taip ir nesužinojo - tikrojo autoriaus vardo.
Advokatas, deputatas, leidėjas, aktorius ir dar daug kas
Jeigu būtų vykdoma atranka į profesionalaus sukčiaus pareigas, Nikolajus Maklakovas būtų neabejotinai joms tikęs: žavesys, išsilavinimas, maloni išvaizda, artistiškumas, mokėjimas įtikinėti...
Ne veltui XX a. pradžios Peterburgo laikraščiai jį titulavo „tarptautinio masto aferistu“. Galbūt audringai veiklai reikšmės turėjo bendrapavardžio - žinomo advokato, vėliau Valstybės Dūmos nario Vasilijaus Maklakovo - egzistavimas. Būtų buvusi nuodėmė tokiu sutapimu nepasinaudoti.
Prisistatydamas Valstybės Dūmos nariu, Nikolajus lankydavosi geriausiuose Paryžiaus namuose ir priiminėdavo aukas „labdarai“. Rinko pinigus enciklopediniam žinynui leisti, kartu „redakcijos reikmėms“ skolindamasis (o paskui užstatydamas lombarde) rašomąsias mašinėles ir antikvarinius baldus.
Kartą Voroneže Nikolajus, prisistatęs kaip advokatas, buvo paskirtas ginti nusikaltėlį teisme ir bylą laimėjo! Naudodamasis žinoma pavarde, jis prašydavo „kolegų“ advokatų paskolinti pinigų, o kai mirė tikrojo advokato tėvas, profesorius Maklakovas, nesivaržė priimti finansinės paramos.
Kai kada N.Maklakovas ir sąžiningai dirbdavo: penkerius metus vaidino teatre ir pelnė didelį pasisekimą tarp moterų. Kai kada patekdavo į tardymo izoliatorių, kur dosniai dalindavosi teisinėmis žiniomis ir megzdavo naudingas pažintis. Kalbama, kad karjeros pabaigoje Nikolajus parašė knygą, kurioje papasakojo apie savo aferas - visas 217.
Paveikslų klastotojas
1945 m. gegužės pabaigoje, kai fašistų okupuoti Nyderlandai išsilaisvino, dailininkas Hanas van Megerenas (Han van Meegeren) buvo areštuotas. Jis buvo kaltinamas grobstęs nacionalinį turtą: 1943 m. paties H.Geringo kolekcijai jis (tiesa, per tarpininkus) pardavė J.Vermejerio (J.Vermeer) paveikslą „Kristus ir teisėjai“.
Be to, H.van Megerenas vokiečiams perdavė dar 7 senųjų meistrų darbus, uždirbdamas per 8 mln. guldenų - pasakiškus pinigus.
Tuo patikėti nebuvo sunku, juk ir iki karo dailininkas atrado ir visuomenei pristatė dar du nežinomus didžiojo olando darbus: „Dama ir kavalierius prie spineto“ ir „Kristus Emause“. Ir štai - nacionalinio turto pardavinėjimas vokiečiams. Pagal to meto įstatymus jo laukė griežčiausia bausmė.
Po arešto praėjus trims mėnesiams, tapytojas neištvėrė ir paskelbė sensacingą prisipažinimą: visi jo parduoti paveikslai - padirbti, o jų autorius yra jis pats. Ir papasakojo, kaip kūrė ir sendino paveikslus. H. van Megereno namuose atliekant kratą buvo rasti tų paveikslų eskizai.
Norinti tuo įsitikinti, buvo atliktas tardymo eksperimentas. Stebimas tapytojas per šešias savaites turėjo sukurti dar vieną „senovinį šedevrą“. Taip gimė paveikslas „Jaunas Kristus, pamokslaujantis šventykloje“. H.van Megerenas buvo pripažintas klastotoju ir nuteistas vos metus kalėti.
Jo svajonės išsipildė: šeima buvo aprūpinta, o dėl teismo proceso jis tapo vos ne nacionaliniu didvyriu - kaipgi, apmovė vokiečius už milijonus! Ir įėjo į istoriją kaip „didysis klastotojas“. Tiesa, praėjus mėnesiui po įkalinimo jis mirė nuo širdies priepuolio.
Plėšikas konsultantas
Tai retas pavyzdys sėkmingos karjeros abipus garsiosios ribos, kurią nusikaltėliai mėgsta peržengti. Frenkas Ebegneilas (Frank Abagnale) išgarsėjo anksti: 16-metis jis suklastojo pirmuosius čekius.
O XX a. 7 deš. jau buvo laikomas vienu sėkmingiausių bankų plėšikų JAV istorijoje - jo grobis siekė 2,5 mln. dolerių. Pinigus jis grobdavo kūrybiškai. Pavyzdžiui, banke į krūvelę švarių blankų įkišdavo lapelius su savo sąskaitos numeriu, ir banko klientai pingus pervesdavo visai ne pagal paskirtį.
Aferos vis būdavo atskleidžiamos, ir tada Frenkas sprukdavo. Laisvai judėti jis galėjo turėdamas suklastotus oro transporto bendrovės Pan American piloto dokumentus, su kuriais galėjo nemokamai skraidyti ir naudotis viešbučiais.
Taip jis prasilaikė net dvejus metus. Dar nesuprantama, kaip jam pavyko beveik metus dirbti gydytoju pediatru Džordžijos ligoninėje (ir net vadovauti jos skyriui!). Ir nesimokius teisės, bet suklastojus Harvardo diplomą, gauti advokato licenciją ir apie metus dalyvauti civilinėse bylose Luizianos prokuratūroje.
Visa tai jis darė būdamas gana jauno amžiaus (tiesa, atrodė vyresnis). Pavyzdžiui, Jutos koledžo, kuriame dėstė du semestrus, profesoriumi Frenkas tapo būdamas 20-ies. 1969 m. jis vis dėlto buvo suimtas. Įžūlaus nusikaltėlio ieškojo 12 valstybių.
Pusę metų Frenkas praleido Prancūzijos kalėjime, kitą pusmetį - Švedijos. Dar jo laukė Italija, bet čia įsikišo JAV, grasinusios 12 metų kalėjimo bausme (tiesa, buvo apsiribota 4 metais, nes Frenkas sutiko bendradarbiauti su FTB).
Dabar multimilijonierius F.Ebegneilas vadovauja konsultacinei bendrovei „Abagnale & Associates“, kuri konsultuoja bankus, viešbučius, oro linijas apsaugos nuo finansinio sukčiavimo ir saugumo klausimais. Išleido keletą knygų, kuriose aprašo įvairius pinigų išviliojimo būdus.
Apie Frenką buvo sukurtas filmas „Pagauk, jei gali“ (rež. S.Spilbergas), kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidino L.Dikaprijus.
Eifelio bokšto pardavėjas
Viktoras Liustigas (Victor Lustig), mažo Bohemijos miestelio mero sūnus, buvo labai išsilavinęs ir pasižymėjo rafinuotomis manieromis. Metęs studijas Sorbonoje, V.Liustigas pradėjo dirbti kazino, kur taip nušveitė šviestuvus, kad juose atsispindėdavo lošėjų kortos. Liko tik ateiti į kazino kaip svečiui ir ramiai išlošinėti.
Paskui jis „dirbo“ transatlantiniuose laineriuose, vaidino mecenatą, organizuojantį loteriją labdaringiems tikslams. Bet labiausiai jį išgarsino Eifelio bokšto pardavimas.
1925 m. pavasarį V.Liustigas viename Prancūzijos laikraštyje pamatė žinutę, kad Paryžiaus pasididžiavimas gerokai apšiuro. Tai ir įkvėpė jam mintį imtis dar vienos aferos. Prisistatydamas aukšto rango valdininku, Viktoras šešių metalo perdirbimo firmų vadovams išsiuntinėjo laiškus, kviesdamas juos atvykti į prabangų viešbutį derybų.
Per susitikimą jis pareiškė: išlaidos bokštui išlaikyti yra tokios didelės, kad vyriausybė nutarė jį išmontuoti, o metalo laužą parduoti aukcione. Šią žinią, įspėjo jis, reikia laikyti griežčiausioje paslaptyje, kad ji nesukeltų neramumų tarp paryžiečių.
Konkurse „nugalėjo“ Andrė Puasonas, įteikęs avantiūristui 500 000 frankų čekį. Su juo šis išvyko į Vieną. O A.Puasonas, sužinojęs tiesą, į policiją nesikreipė, kad netaptų pajuokos objektu.
Nusigavęs į JAV, Viktoras užsidirbdavo pardavinėdamas stakles pinigams spausdinti. Tiesa, jos po paros sulūždavo, prieš tai pirkėją nudžiuginusios keliais - tikrais - banknotais, kuriuos į jas apdairiai įdėdavo pardavėjas.
Bet visa tai tik smulkmenos. Didžiausias pastangas jis, talentingai piešdavęs ir iki panagių išsinagrinėjęs temą, nukreipė į netikrų dolerių gamybą ir už tai buvo suimtas. Bet po paros, papirkęs šerifą, pabėgo. Šerifui nepasisekė, pinigai, kuriais jis susigundė, taip pat pasirodė padirbti.
Parengė Milda KUNSKAITĖ, Respublika.lt
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą