Kūčių tradicijos tęsiasi natūraliai
Tradicijos ir Kūčių patiekalai bėgant metams nuolat kito, dėl besikeičiančios visuomenės ir skirtingų valstybių įtakos Lietuvai. Etnologė Dalia Senvaitytė pastebi, kad vieni pokyčiai yra ryškūs ir akivaizdūs, o kai kurios senosios tradicijos tęsiasi daugelį metų ir išliko iki šių dienų.
Pasak jos, Kūčios yra unikali šventė, kuri, nepaisant savo krikščioniškos kilmės, išskiria Lietuvą krikščioniškojo pasaulio kontekste. „Daugelyje krikščioniškų valstybių Kalėdų išvakarės yra tiesiog taip ir vadinamos, tačiau Lietuvoje yra Kūčių šventė, kurios pavadinimas yra unikalus“, - išskyrė pašnekovė.
Etnologė taip pat pažymi, kad tai yra viena nedaugelio švenčių, kurios tradicijos tęsiasi natūraliai.
„Kūčių tradicijų nereikia „gaivinti“. Tai uždara šeimos rato šventė dėl to tradicijos natūraliai persiduoda iš kartos į kartą. Tikriausiai dėl to šią šventę palyginti nedaug pakeitė kintanti gyvensena ar urbanizacija“, - teigė D. Senvaitytė.
Kūčioms – troškinti kopūstai ir bulvių maltiniai
„XIX–XX amžiuje Kūčių stalo patiekalai buvo įvairūs, priklausomai nuo žmonių ekonominės ir socialinės padėties. Šventiniam stalui įtakos turėjo ir laikmečio ypatumai, tokie kaip karai, ekonominis pakilimas ar nuosmūkis ir panašiai. Nepaisant to, visais laikais jam buvo skiriamas ypatingas dėmesys“, - pasakojo etnologė.
Ji akcentuoja, kad Lietuvoje yra skaičiuojama daugiau nei 100 įvairių Kūčių patiekalų, kurie skirdavosi regionuose ar net gi rajononuose.
„Būdingiausi tradiciniai patiekalai buvo kūčiukai, kūčia, įvairiai patiektos silkės, žuvų, grybų, ankštinių daržovių patiekalai, kopūstų salotos, troškinti kopūstai, duona, bulvių maltiniai. Desertui buvo gaminamas avižinis ar spanguolių kisielius, taip pat patiekiami vaisiai. Senaisiais laikais buvo tiekiami obuoliai, vėliau, jau tarpukariu, ant stalo atrado vietą ir apelsinai, mandarinai ir kiti vaisiai. Didelė dalis šių patiekalų yra patiekiami ir šiais laikais“, - sakė D. Senvaitytė.
Dzūkai dainavo ir šoko
Lietuvos istorijos instituto etnologė Vida Savoniakaitė išskiria, kad kai kuriuose regionuose būdavo būdingi mažai kam girdėti patiekalai. „Žemaitijoje Kūčių vakarienė išsiskirdavo cibulyne, kanapių kisieliumi, rasalyne. Tradiciniais valgiais buvo laikyta juoda duona, varškės sūris, bulvynė, kleckai, kastinys, sriubalynė, batvinynė, rūštynynė, sėmenų druska, spirgynė. Mažojoje Lietuvoje buvo paplitęs Evangelijos tikėjimas, todėl patiekalai skyrėsi nuo katalikų valgių. Jie nedarydavo dvylikos patiekalų, kepdavo žasį, pyragą su aguonomis, pipiriečius.
Mažosios Lietuvos patiekalai rodo glaudų ryšį su Vokietija ir šios šalies tradicijomis.
Aukštaitijoje svarbiausiais Kūčių valgiais buvo laikomas kisielius, kūčiukai, bulvės, medus ir kviečiai. Suvalkijoje per Kūčias žmonės valgė žirnius, obuolius ir kitus šaltus patiekalus. Dzūkijoje buvo būdingos grybų sriubos, grikių miltų patiekalai. Dzūkų šventės labiausiai išsiskyė, kad jų metu buvo dainuojama ir šokama“,- pasakoja etnologė.
Prieš šventes prekyba pagyvėdavo ir senais laikais
D. Senvaitytė teigia, kad remiantis tarpukario spauda galima teigti, jog ir tada Lietuvoje prieš šventes prekyba tapdavo daug aktyvesnė.
„Itin didelė paklausa buvo virtų kviečių, avižinių kviečių, aguonų, grybų, spanguolių. Taip pat buvo perkamas šienas, kurį dėdavo ant šventinio stalo po staltiese. Dažnai spaudoje užsimenama ir apie įvairaus alkoholio prekybos išaugimą, tačiau jis būdavo vartojamas ne Kūčių vakarą, o per Kalėdas. Kūčių metu buvo geriamas kompotas, gira, sultys, kartais vynas“,- pasakoja Dalia Senvaitytė.
Etnologė taip pat akcentuoja, kad būtent tarpukariu išpopuliarėjo ir Kalėdų simboliai. „Namams dekoruoti buvo perkamos eglutės. Spaudoje taip pat buvo pateikiami patarimai moterims kaip paįvairinti Kūčių stalą, kaip dekoruoti namus Kalėdoms. Paplito tikėjimas Kalėdu seneliu, Kalėdų dovanos“, - teigia etnologė.
Pokyčiai vyko nuosekliai
Pasak jos, Kūčių šventė kito priklausomai nuo laikotarpio ir besikeičiančios visuomenės. „Sovietmečiu išpopuliarėjo „baltos mišrainės“ valgymas. Šis pateikalas atsirado ir ant Kūčių stalo. Mišrainė pradėta ruošti su tuo metu sunkiai įsigyjamais konservuotais žaliaisias žirneliais bei majonezu. Majonezas neatitiko pasninko tradicijos, kadangi jį gaminant naudojami kiaušinių milteliai, tačiau jam buvo daroma išimtis“, - pasakoja etnologė.
Iki šių laikų, visuomenei modernėjant ir tampant vis vakarietiškesne, pasninko tradicijos griežtumas vis silpo, o dalis žmonių jo iš vis nustojo laikytis, taip pat pasiekitė ir Kūčių vakarienės ruošimo tradicijos.
„Per pastaruosius trisdešimt metų vis populiariau tapo įsigyti jau pagamintų produktų, o ne gaminti viską namuose. Taip pat Kūčių stalas modifikuojamas ir ant jo atsiranda neįprasti, netradiciniai patiekalai, tokie kaip jūros gėrybės, suši, egzotiniai vaisiai“, - pastebi pašnekovė.
Besikeičiančias tradicijas mato ir prekybininkai
Kaune įsikūrusio prekybos miestelio „Urmas“ rinkodaros vadovas Jonas Plenta sako, kad iš pirkinių tendencijų matomas vis didesnis noras ant Kūčių stalo išbandyti netradicinius patiekalus. Kurie, laikui bėgant, taip pat gali tapti tradicijomis. Vienas iš naujesnių, bet jau spėjusių įsitvirtinti produktų – lašiša.
„Dabar lašiša ant Kūčių stalo yra įprastas dalykas, tačiau bet kuris seniau dirbantis mūsų prekybininkas pasakys, kad tai įsitvirtino tik per kokius 15 pastarųjų metų. Anksčiau lašišos Kūčioms perkama būdavo palyginti nedaug. Taip pat lietuviai vis dažniau išbando užsienio virtuvės patiekalus, kartu stengdamiesi išlaikyti pasninko tradiciją. Todėl renkasi įvairias marinuotas alyvuoges, jūros gėrybes – krevetes, moliuskus, kalmarus, aštuonkojus, netgi sušius. Pas mus įsikūręs sušių restoranas jau sulaukia pasiteiravimų dėl užsakymų Kūčių vakarui“, - pasakojo J. Plenta.
Tačiau lygiai taip pat akivaizdu, kad greta siekio atrasti naujus dalykus, žmonės puoselėja ir tradicijas. Prieš svarbiausias metų šventes gerokai išauga neišdarinėtų silkių, žalios mėsos, paukštienos pardavimai, nes žmonės laikosi tradicijos bent vieną ar kelis patiekalus pasigaminti patys.
Dabar labiau planuoja laiką
Nemaža dalis prekybos miestelio darbuotojų dirba nuo pat jo veiklos pradžios prieš beveik 30 metų, tad mato ir daugiau pasikeitusių lietuvių apsipirkimo įpročių.
„Sovietmečiu žmonės buvo įpratę, kad nuėję į parduotuvę gali neviską gauti. Dėl šios priežasties dar beveik dešimtmetį po nepriklausomybės atgavimo buvo išlikęs įprotis apsipirkti iš anksto, bet per daug neplanuoti ką gaminsi, o pirkti tai, ką pavyksta rasti.
Vėliau, kai žmonės įsitikino, kad prekių deficito tikrai nebėra, buvo pastebimas kitas kraštutinumas. Pirkėjai pasilikdavo šventinį apsipirkimą paskutinėms dienoms, dėl ko vėlgi formuodavosi eilės, susidarydavo nervinga atmosfera ir skubėjimas.
Šiuo metu žmonės yra linkę labiau planuoti savo laiką ir todėl jau iš anksto apgalvoja, ko nori, stengiasi pirkti anksčiau ir ne viską iš karto. Todėl gali skirti daugiau dėmesio pasirinkimui ir kokybei“, - pokyčius vardijo J. Plenta.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą