LDK istorija: LDK visuomenės pakantumo klausimas: žydų patirtis

Viduriniaisiais amžiais ir ankstyvaisiais moderniaisiais laikais santykiams tarp skirtingų konfesijų būdinga tai, jog kiekvienos grupės nariai su kitos atstovais bendravo turėdami išankstinį nusiteikimą, bendruomenių viduje susiklosčiusį ir sambūvio patirties įtakotą tarpusavio bendravimo modelį.

Kaip LDK visuomenėje žydo įvaizdį lėmė religinis mąstymas (prietarų ir stereotipų adaptacija), taip ir žydų bendruomenėje buvo susiklostęs judaizmo nuostatomis paremtas požiūris į kitataučius (hebrajiškai – goj (dgs. goim); šią sąvoką vartojo LDK laikotarpio žydai istoriniuose šaltiniuose, nuo šio žodžio kilo ir lietuvių folklore žinomas gojaus įvardijimas).

Krikščioniškoje aplinkoje įprastas skirstymas į krikščionis ir nekrikščionis turėjo savo atitikmenį ir judaizme: žydų kaip Dievo išrinktos tautos, o judaizmo kaip tikrosios religijos pagrindimą.

Žydų pastangos „neužkliūti“ krikščionims

Žydams šimtmečiais gyvenant jiems nepakančioje aplinkoje, greta religijos ir papročių išsaugojimo itin svarbi vertybė tapo kolektyvinis bendruomenės narių saugumas, kurio kūrimas iš kiekvieno asmeniškai reikalavo laikytis tam tikrų taisyklių, vengti provokuojančių situacijų. LDK žydų bendruomenės savikontrolė itin ryški tapo po Lietuvos Vaado įkūrimo (1623).

Bendruomenės nuostatos neerzinti, neprovokuoti, stengtis (teikiant dovanas ir akylai stebint situaciją) užsitikrinti kuo platesnį įtakingų globėjų ir geradarių ratą rodo, kad ji nesijautė saugi ir užtikrinta dėl ateities.

Ši svarbiausia žydų savivaldos institucija formavo žydų poziciją visuomenėje, koordinavo ją, jei kito sąlygos, kaito atmosfera ar klostėsi ypatingos aplinkybės.

Vaado sprendimuose gausu nuostatų, kuriomis, vengiant galimo krikščionių provokavimo ar negatyvių jų nuostatų sustiprėjimo, patys bendruomenės nariai varžė savo galimybes.

Pvz., prabangos demonstravimas buvo suvokiamas kaip galimas išpuolio pretekstas, todėl žydai draudė savo bendruomenės nariams dėvėti sabalų kailius, ribojo vienu metu dėvimų papuošalų bei nėrinių kiekį (išimtis daryta tik bendruomenės turtingiesiems, mokantiems ne mažesnį kaip dviejų tūkstančių auksinų kasmetį mokestį bendruomenei).

Bendruomenės nuostatos neerzinti, neprovokuoti, stengtis (teikiant dovanas ir akylai stebint situaciją) užsitikrinti kuo platesnį įtakingų globėjų ir geradarių ratą rodo, kad ji nesijautė saugi ir užtikrinta dėl ateities.

Įdomybė

Žydų Apšvietos veikėjas Saliamonas Maimonas, kilęs iš Nesvyžiaus, pateikė istoriografijoje dažnai perdėtai idealizuojamos Abiejų Tautų Respublikos religinės tolerancijos apibūdinimą: „Tikriausiai nėra pasaulyje kitos tokios šalies kaip Lenkija, kur būtų tokie lygiaverčiai – religinė laisvė ir religinis nepakantumas.

Žydai čia turi visišką tikėjimo išpažinimo laisvę ir visas kitas miestiečių laisves, net savo teismus.

Kita vertus, religinis nepakantumas yra toks didelis, kad žydo vardas jau pats savaime lygus paniekinimui.“

Santykį su LDK, kaip ir su bet kuria kita kitataučių visuomene, rodo ir žydus supusios aplinkos įvardijimai šaltiniuose. Greta nežydo (gojaus) sampratos Lietuvos Vaado dokumentuose ir ypač Bogdano Chmelnickio maištą (1648) aprašančiose žydų kronikose yra naudojamas vienareikšmiškai negatyvus „mūsų priešų“ apibūdinimas.

Tiesa, jis atsirado išskirtinėmis, smurto protrūkio aplinkybėmis, todėl labiau taikomas pakėlusiems prieš žydus ranką ar vertusiems juos keisti religiją.

Maišto nualintoms žydų bendruomenėms rojaus vaizdinys („Lenkija, kuri buvai rojumi“) hebrajų kalba rašiusio poeto Mozės iš Narolio eilėse virto priešingu išvytos ir vienišos, savo sūnų paliktos našlės vaizdiniu.

Stiprėjant antijudaistinėms nuotaikoms ir kintant gyvenimo realijoms, rojumi Abiejų Tautų Respublika atrodė tik užsipuolantiems žydus, tariamai klestinčius „in Clarum Regnum Polonorum / Paradisus Iudeorum“ („Šlovingoje Lenkijos karalystėje / Žydų rojuje“).

Žydų gyvenimas ATR: „Čia, kur mūsų mažiau nekenčia...“

Paradoksalu, tačiau tiek XVI a., tiek XVIII a. žydai vienodai jautė ir vertino krikščioniškos daugumos nuotaikas.

Jau 1541 m. tūlas Tikotino žydas krikščioniškoje visuomenės dalyje matė nepakantumą, „kurį mūsų giminei turi“, o 1795 m. Lietuvos žydai bandė apsisaugoti nuo „gyventojų širdžių ketinimų, kai jie stipriai ant mūsų įpyksta esant kokioms nors suirutėms“.

Nebent XVI a. vid. LDK žydus supusios atmosferos lyginimas su užsienio žydų patirtimi rodė, kad jos miestuose susiklostė santykinai palankios sąlygos ilgesniam ir stabilesniam gyvenimui.

Realybėje LDK sambūvio aplinka buvo savotiška alternatyva tarp stipraus antijudaizmo, kuris persmelkė Vakarų ir Vidurio Europos visuomenes bei kartino vietos žydų bendruomenių gyvenimą, ir to, ką rabinas Mozė Iserlesas vadino kuklia, bet ramia duona „čia, kur mūsų mažiau nekenčia nei vokiečių žemėse. Duok Dieve, kad taip tęstųsi iki mūsų Mesijo atėjimo.“

Žydų Apšvietos veikėjas Saliamonas Maimonas, kilęs iš Nesvyžiaus ir gavęs tradicinį auklėjimą bei išsilavinimą, išdrįso pateikti iki tol, regis, nė vieno žydo taip racionaliai neįvertintą, o istoriografijoje dažnai perdėtai idealizuojamą gyvenimo krikščioniškoje Abiejų Tautų Respublikos aplinkoje apibūdinimą.

„Tikriausiai nėra pasaulyje kitos tokios šalies kaip Lenkija, kur būtų tokie lygiaverčiai – religinė laisvė ir religinis nepakantumas.“

Tai iškalbingi žodžiai, kuriais žydų intelektualas vertino nepakančios visuomenės požiūrį į savo bendruomenę, matydamas jos tamsias puses, neatsiribodamas nuosavo jausmų, patirties ir vakarietiško pasaulio pažinimo:

„Tikriausiai nėra pasaulyje kitos tokios šalies kaip Lenkija, kur būtų tokie lygiaverčiai – religinė laisvė ir religinis nepakantumas.

Žydai čia turi visišką tikėjimo išpažinimo laisvę ir visas kitas miestiečių laisves, net savo teismus.

Kita vertus, religinis nepakantumas yra toks didelis, kad žydo vardas jau pats savaime lygus paniekinimui.“

Nėra paprasta išvardyti žydų nuostatas LDK visuomenės atžvilgiu lėmusius veiksnius, visi jie turi vienodą svarbą, kai vertinama gyvenama aplinka ir sambūvis joje – tai religijos ir tradicijų suformuotas požiūris į kitataučius, komunikacija tarp bendruomenių, asmeniniai ir verslo ryšiai, perimta žydų gyvenimo kituose kraštuose patirtis (prieš įsikurdami LDK žydai jau turėjo gyvenimo musulmonų ir krikščionių kraštuose įgūdžių) ar net prevencija, tam tikras bandymas užbėgti už akių galimiems, bet nebūtinai realiems įvykiams.