Liukas Besonas - prancūzų kino legenda

Jo sąskaitoje - per 150 filmų, iš kurių ne vienas tapo kultiniu. Užtenka paminėti vien tokius garsius filmus kaip „Leonas“, „Penktasis elementas“, „Nikita“ ar „Taksi“.

Liukas Besonas gimė 1959 m. Paryžiuje, povandeninio plaukiojimo instruktorių šeimoje. Didžiąją dalį vaikystės ir jaunystės jis praleido su tėvais Graikijoje, Italijoje ir Jugoslavijoje, kur ir tapo aistringu nardytoju.

Tada jis ir nutarė gyvenimą paskirti jūros žinduolių stebėjimui - tapti jūrų biologu. Apie jokį kiną L.Besonas tuomet nė nesvajojo. Deja, jo tėvai netrukus išsiskyrė, abudu sukūrė naujas šeimas, todėl berniukas dažnai likdavo vienas, toli nuo artimųjų. Liuko svajonės tapti jūrų biologu buvo sudaužytos, kai jam sukako 17 metų.

Po dar vieno panirimo į gelmes L.Besonas atsidūrė ligoninėje - gautoji trauma nepaliko vilčių tęsti nardytojo karjerą. Gydytojai jam uždraudė leistis net į nedidelį gylį. Grįžęs į Paryžių baigti mokyklos L.Besonas pagaliau atrado kino ir televizijos pasaulį.

Mėgstantis skaityti ir piešti vaikinas pamanė, kad jam tiktų kinas, ir užsigeidė pasižvalgyti filmavimo aikštelėje. Jam padėjo laimingas atsitiktinumas - draugas turėjo pažįstamą, kurio brolis dirbo kažkokiame filme režisieriaus trečiuoju padėjėju. Patekęs į filmavimą, jis nutarė kurti filmus.

L.Besonas ilgai plušo režisierių padėjėju, pats nufilmavo kažkokį trumpo metražo filmą - tiesiog norėdamas įrodyti sau, kad gali tai padaryti (kaip pats teigė, „jis buvo labai labai prastas“).

Sulaukęs 19-os, vienas išvyko į Holivudą, kur trejus metus sukiojosi įvairiose filmavimo aikštelėse. Grįžęs į tėvynę, L.Besonas buvo pašauktas tarnauti armijoje ir tik praėjus 3 metams po tarnybos vėl grįžo į kiną: įsidarbino režisieriaus padėjėju ir pradėjo mėginti jėgas kurdamas muzikinius klipus.

L.Besonas prisiminė, kad būtent tais metais pradėjo kurti istorijas, kurios vėliau tapo filmais „Žydroji bedugnė“ ir „Penktasis elementas“.

9-ojo deš. pradžioje jaunas režisierius, scenaristas ir prodiuseris netikėtai tapo vienu iš naujos kino srovės pradininkų - „cinema du look“. Šis terminas iš prancūzų kalbos verčiamas kaip „išorinio vaizdo kinas“ (jis apibūdina filmus, kuriuose akcentuojami įspūdingi vaizdai).

„Cinema du look“ stiliaus (jis dar buvo vadinamas neobaroku) pagrindėjų buvo trys - Leo Karaksas (Leo Carax), Žanas Žakas Beneksas (Jean Jacques Beineix) ir Liukas Besonas, iš šio trejeto žinomas labiausiai.

Režisieriaus debiutas „didžiajame kine“ buvo postapokaliptinės tematikos filmas „Paskutinis mūšis“ (1983 m.), sukurtas jo paties trumpo metražo filmo „Priešpaskutinis“ pagrindu, kuriame jis parodė įprastą pasaulį po baisios katastrofos. Jame žiūrovai pirmą kartą pamatė aktorių Žaną Reno (Jean Reno).

Debiutas buvo sėkmingas - filmas pelnė daugybę įvairiausių prizų ir nominacijų. Po to L.Besono karjera kine įgavo pagreitį, ir ne tik kaip režisieriaus, bet ir kaip prodiuserio bei scenaristo.

1986 m. sukurtame „Metro“ pas jį jau nusifilmavo žvaigždės - Izabelė Adžani (Isabelle Adjani) ir Kristoferis Lambertas (Christopher Lambert). Vaidmenį gavo ir Ž.Reno, bet kol kas antrojo plano.

Šių vyrų pažintis tapo svarbiu abiejų profesinės karjeros etapu. Filmas neblogai uždirbo ir pelnė devynias premijos „Cezar“ nominacijas. Laimėjo, tiesa, tik vieną - K.Lambertas buvo pripažintas geriausiu aktoriumi. Prieš filmo premjerą L.Besonas sakė, kad kino revoliucija vyksta jo viduje: „Jai vadovauja žmonės, kurie nori pakeisti filmų išorinį vaizdą, padaryti juos įtikinamesnius ir malonesnius žiūrėti“.

Po „Metro“ sėkmės L.Besonas prisiminė seną idėją ir nufilmavo „Žydrąją bedugnę“, savo pirmą filmą anglų kalba, grindžiamą realiais įvykiais - dviejų nardytojų konkurencijos istoriją. Filmas pateko į Kanų kino festivalį, bet nebuvo premijuotas. Jis - duoklė jo vaikystės svajonei ir povandeninio pasaulio romantikai. Šis bendradarbiavimas su Ž.Reno režisieriui pelnė keletą „Cesar“ nominacijų ir pasaulinę šlovę.

Paskutiniame XX a. dešimtmetyje L.Besonas kūrė vien veiksmo filmus. Pradėjo jis, tiesa, jau 1990 m., kai sukūrė „Nikita“ - filmą apie slaptą žudikę, kurios vaidmenį atliko pirmoji L.Besono žmona Ana Parijo (Anne Parillaud). Po milžiniško pasisekimo Amerikoje filmo motyvais buvo sukurtas perdirbinys „Point of No Return“ su Bridžita Fonda (Bridget Fonda) ir kanadiečių serialas.

1994 m. pasirodė ne mažiau garsus „Leonas“. Įtempto siužeto filmas apie profesionalų žudiką, kuris yra priverstas auginti paauglę, ne tik gerai uždirbo, bet ir išgarsino Ž.Reno ir dar visai jauną Natali Portman (Natalie Portman), o kartu patvirtino režisieriaus - stipraus profesionalo, gebančio kurti komercinį kiną, - reputaciją. Samdomo žudiko ir trapios mergaitės sentimentalūs santykiai sukėlė žiūrovų emocijų audrą.

Na, o aukšta vieta įvairiausiuose reitinguose buvo tiesiog malonus priedas. Nepaisant didžiulės sėkmės, filmas apdovanojimų nepelnė, ir tai L.Besoną „Cesar“ festivalyje net pravirkdė. O „Penktasis elementas“ tapo tiesiog pavyzdžiu, kaip reikia kurti fantastinį veiksmo filmą. Jo sėkmės priežasčių galima išvardinti daug.

Tai ir puikūs aktoriai - Briusas Vilisas (Bruce Willis), Mila Jovovič (Milla Jovovich), Geris Oldmenas (Gary Oldman), Ianas Holmas (Ian Holm) ir Krisas Takeris (Chris Tucker), ir Europos masteliais didžiulis biudžetas (90 mln. dolerių), ir prabangūs specialieji efektai, neįtikėtini kostiumai, dekoracijos ir grimas.

Filmą lydėjo ir komercinė sėkmė - Prancūzijoje kurtas filmas visame pasaulyje uždirbo beveik 250 mln. dolerių. Pagrindinį moters vaidmenį atliko modelis ir pradedančioji aktorė Mila Jovovič, kuri po filmavimo tapo L.Besono žmona.

„Penktojo elemento“ pasekmės buvo netikėtos. L.Besonas tapo Prancūzijos masinio kino guru, didesnio autoriteto už jį nebuvo. Savo statusą jis įtvirtino dar vienu komerciniu projektu - franšize „Taksi“, bet ten buvo tik scenaristas ir prodiuseris. O prie režisūros L.Besonas grįždavo tik tuo atveju, jeigu filmas jį domindavo asmeniškai (pavyzdžiui, 2006 m. sukūrė „Artūras ir minimukai“).

Beje, L.Besono prodiuserio veikla taip pat yra įspūdinga: „Vasabi“, „Transporteris“ su Džeisonu Steitemu (Statham), „Pagrobimas“ su Lijamu Nysonu (Liam Neeson), „Hitmenas“. L.Besonui nebereikėjo su niekuo tartis, faktiškai jis vienas spręsdavo, ką verta filmuoti, o ką reikėtų padėti ant lentynos.

Net grįžimas prie režisūros - fantastinis veiksmo filmas „Liusi“ su Skarlet Johanson (Scarlett Johansson) buvo tikras triumfas, tiesa, ne pagal kritikų atsiliepimus, o pagal komercinę sėkmę (463 mln. visame pasaulyje).

L.Besonui leidžiama viskas, pavyzdžiui, išleisti beveik 200 mln. ambicingai komikso „Valerianas ir tūkstančio planetų miestas“ ekranizacijai ir pelnyti vos šiek tiek daugiau negu išleista suma (225 mln.).

Žinoma, tokia nesėkmė vargu ar paveiks jo turimą pasitikėjimo kreditą, bet, ko gera, jam tiesiog reikia atsargiau norėti. Tiesa, kalbama, kad už „Valerianą“ sumokėjo ne jis, o Prancūzijos vyriausybė. Galų gale nedideli nuostoliai tokiam kino industrijos gigantui, koks dabar yra Liukas Besonas, yra visiškai leistini.