"Vargdienius myliu, atjaučiu, jie visi - Dievo vaikai", - sakė Petronėlė Jakubauskienė. Jau devintus metus tris dienas per savaitę močiutė keliasi šeštą valandą ryto ir eina į Šv. Kazimiero bažnyčios "Caritas" labdaros valgyklą virti didelį katilą sriubos išalkusiems miestelėnams.
"Mano pagalbininkės Jadvyga Ščeleckaitė ir Adelė Raudienė ateina kiek vėliau, o man iki pusės devynių ryto reikia išvirti apie dešimt kibirų sriubos", - ponia Petronėlė sakė, kad viralui produktų parūpina iš savivaldybės socialinės rūpybos ir maisto krepšeliais paremia Telšių vyskupijos "Caritas" Klaipėdos apskrities koordinatorė Rasa Senkienė.
"Aš verdu sriubeles su morkomis, kopūstais, burokėliais, ir taukelių pridedu; žmonės ir po tris lėkštes išvalgo. Dar duodam riekelę duonos, arbatos stiklą. Maža ta pašalpa, nėra už ką mėsos pirkti. Vasarą valgytojų būna mažiau - apie 80, o rudenį - 120 žmonių. Alkani susirenka iš viso miesto: iš Nakvynės namų, bedarbės moterys, vedinos vaikeliais, benamiai seneliai..." - pasakojo geradarė. O žmonių ateina ir švarių, ir visiškai apsileidusių, ir išgėrusių.
"Tenka ir policiją kviesti, kai vyrai susimuša, nutrenkia vienas kitą ant žemės. Ir gaivinti sumuštąjį reikia. Kartą vienas benamis iš likimo draugės ne tik rankinuką pavogė, bet ir skruostą jai peiliu perrėžė. Kvietėme greitąją pagalbą. Štai atėjo du jaunuoliai į virtuvę, prirėmė mane prie sienos, sako: "Pridėk, Petronėle, mums maišą kruopų, miltų, makaronų. Kitaip neišeisi iš čia: atsiimsi savo, o mes pasiimsim visko į valias." Piktuoju ir gražiuoju tenka su įžūliais prašytojais moterėlėms kalbėtis."
Kas, jei ne aš?
Labiausiai poniai Petronėlei gaila suvargusių, degtine sielvartą ir skurdą malšinančių senučių, iš kurių paskutinę kapeikėlę suaugę vaikai atima. Kai kurioms jau ir protelis pasilpęs, nebežino, kur jų namai, o gal jų ir nebeturi. Paklausta, kodėl padeda vargšams, 75-erių Petronėlė sako: "Pasiaukojau, ir viskas. Kas vietoje manęs valgydintų? Ieškojau jaunų savanorių, nesutiko mane pakeisti."
Moteris gyrė Šv. Kazimiero bažnyčios kunigą Romualdą Valavičių, kuris savo pinigus moka už valgyklėlės elektrą ir šildymą, moka meistrams, kai sugriūva viryklė.
Visko yra buvę, iš tokios minios valgytojų pasitaikė žmonių, norinčių įskaudinti Petronėlę, sakančių, kad ji tik kiaulėms paplavas tinkanti virti. O kiti atsidėkoja, rankas išbučiuoja: "Tris dienas buvau nevalgęs, duonos trupinio burnoj neturėjau". Neturintys kur prisiglausti turi pralaukti šventadienį alkani, nes labdaros valgykla įstengia pamaitinti tik pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais.
Moteris jau septynetą metų yra našlė, jaunystėje dirbo Aklųjų kombinate pakuotoja, mokė akluosius visokių darbelių, atstojo jiems dienos šviesą. Laisvalaikiu audė ir verpė. Ir dar buvo kviečiama šeimininkauti vestuvėse; gal pusšimtyje jų visokius valgius ruošė, kepė tortus.
"Man gera būti tarp žmonių", - sakė Petronėlė.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą