„Meilė yra spontaniška, jos negalima sukelti dirbtinai“, - tikina vieni. Kiti gi atkerta, jog norint tvirtos santuokos pirmiausia reikia susituokti, o tik paskui įsimylėti.
Amerikiečių istorikas Lorensas Samiuelis:
- Daugelį amžių viena didžiausių žmonijos istorijos mįslių buvo meilė. Šis jausmas vadintas ir Dievo dovana, ir prakeiksmu, jam skirta nesuskaičiuojama galybė knygų, parašyta eilių ir filosofinių traktatų.
Tačiau šio tūkstantmečio pradžioje mokslas pateikė nemažai įrodymų, kad meilė yra biologinė funkcija, o ją lydintį jausmų antplūdį žmogaus smegenyse sukelia stiprus cheminis kokteilis.
2002-aisiais amerikiečių psichologas Robertas Epšteinas paskelbė daug triukšmo sukėlusį straipsnį. Jame autorius teigė ieškantis moters, su kuria vienas kitą įsimylės per tam tikrą laiko tarpą. Šio eksperimento tikslas buvo atsakyti į klausimą, ar gali du žmonės išmokti meilės vienas kitam. Tai – ne reklaminis triukas, tikino tuomet psichologas. Jis ketino paneigti mitą, kad įsimylėti galima tik vieną žmogų, su kuriuo tvirtoje santuokoje prabėgs visas gyvenimas.
Nepasitikėdamas likimu Epšteinas įsimylėjimui pasirinko mokslinį kelią ir pats tapo „bandomuoju triušiu“. Buvo paskelbtas konkursas, kuriame dalyvavo daugybė moterų. Su laimėtoja psichologas ketino eiti į pasimatymus, meilės ir santykių konsultacijas, o paskui kartu parašyti knygą apie tai, kas jiems nutiko.
Daugelis jo pažįstamų, įskaitant ir motiną, jau ėmė galvoti, kad Harvardo profesorius kraustosi iš proto. Tačiau šis projektas buvo visiškai rimtas mokslinis eksperimentas.
Protas – prie jausmus
Psichologų bendruomenė daug diskutavo apie iššūkį, kurį Epšteinas metė fundamentaliai idėjai, jog meilė nėra laisvas žmogaus pasirinkimas. Ji tai, kas vyksta su mumis prieš mūsų valią. Angliškas posakis „fall in love“ išverstas pažodžiui reiškia „kristi į meilę“ – taip ši idėja atsispindi ir kalboje.
Sąmoninga, metodinė šio jausmo paieška prieštarauja idėjai apie tai, kad mūsų pagrindiniai instinktai tiesiog leidžia gamtai daryti savo darbą.
Po kurio laiko buvo surengta konferencija „Protingos santuokos“, kurioje nagrinėtos neįprastos psichologo įžvalgos.
„Kas tai – visiški parmanai ar idėja, galinti sukelti revoliuciją mūsų įsivaizdavime apie tai, kaip veikia meilė?“ - klausė kolegos.
Praėjus metams po straipsnio paskelbimo Epšteinas vis dar buvo tos nuomonės, kad amerikietiškoji „meilės formulė“ nėra sėkminga. Pavyzdžių toli ieškoti nereikėjo. Daugybė nesėkmingų santuokų tarnavo įrodymu, kad idėja „surasti antrąją pusę ir ilgai bei lamingai gyventi“ viso labo yra graži pasaka. Psichologas net pateikė statistiką, jog apie 50 proc. santuokų pasaulyje yra sudaroma pagal susitarimą, ir jos trunka ilgiau nei amerikiečių sąjungos.
Oponentai buvo įsitikinę šiuo atveju jausmus parvesti veiksmu kategoriškai neįmanoma: „Meilė yra spontaniška, jos negalima sukelti dirbtinai.“
Savo ruožtu pasaulinio bestselerio „Vyrai iš Marso, moterys – iš Veneros“ autorius Džonas Grėjus teigė, jog Epšteinas sugalvojo kai ką svarbaus, todėl jam verta bet padėkoti už indėlį į mokslą. „Mes dažnai remiamės romantiniais mitais, o ne tarpusavio santykių įgūdžiais, kurie santuoką paverčia produktyviu bendradarbiavimu“, - teigė jis.
Išsišokėlį psichologą palaikė ir jo kolega Pet Lav, pripažinusi Epšteino idėją racionalia. „Pusė pasaulio mano, kad pirmiausia reikia susituokti, o jau paskui įsimylėti“, - sakė ji ir pridūrė, kad praktiškumas, paremtas švelnumu, gali būti veiksmingas pagrindas ilgalaikiams romantiniams santykiams puoselėti.
Kuo baigėsi eksperimentas?
Tikriausiai jums įdomu, kuo gi baigėsi Epšteino eksperimentas. Ar buvo jis sėkmingas? Mano nuomone, greičiau ne nei taip. Nė vienas iš daugiau kaip tūkstančio atsiliepimų, kuriuos psichologas gavo iš eksperimente panorusių dalyvauti moterų, jo nesudomino. Tikriausiai tokia partnerės paieška nebuvo pati sėkmingiausia.
Tiesa, Epšteinas atsitiktinai lėktuve susipažino su moterimi, kuri sutiko dalyvauti eksperimente. Deja, ir čia neapsieita be sunkumų: ji gyveno Venesueloje su vaikais iš pirmos santuokos. Šie nesutiko keltis gyventi į JAV.
Nepripažindamas pralaimėjimo psichologas ketino koncepciją patikrinti su keliomis poromis. Ir jeigu eksperimentas būtų pavykęs, žadėjo sukurti santykių programą, kuri remtųsi „struktūruota“ meile. Jis ir šiandien tvirtai įsitikinęs, kad rinktis sutuoktinį pasikliaujant aistra – tas pats kaip „prisigerti ir susituokti kokiame nors Las Vegase“. Psichologas tiki, kad šiuolaikiniam pasauliui pats laikas grąžinti santuokas pagal susitarimą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą