Pradėkime nuo ištakų. Nuo tų tolimų laikų, kai veidrodžius gamindavo iš poliruoto akmens ir gerai nušveistų vario plokščių. Kretoje, Mikėnuose ir senovės Graikijoje tokie veidrodžiai buvo brangesni už sidabrą ir veislinius žirgus. Matyt, tuomet atsirado ir pirmieji prietarai, susiję su veidrodžiu. Pavyzdžiui, norėdami sužinoti ligos baigtį, antikos gydytojai panardindavo veidrodį į vandenį - nelabai giliai, kad žmogus galėtų įžiūrėti savo atvaizdą. Ir iš to, ar ligonio veido bruožai išsikreipdavo, ar išlikdavo ryškūs, spręsdavo, jis mirs ar pagis. Nuo anų tolimų laikų iki šiol išliko nepalaužiamas tikėjimas mistinėmis veidrodžio savybėmis.
Nuo viduramžių Venecijoje imta gaminti veidrodžius iš stiklo, jų antroji pusė buvo padengta sidabro amalgama. Rusijoje veidrodžiai ilgą laiką buvo draudžiami. Save gerbiantis žmogus nė už ką nebūtų pasikabinęs tokios „užjūrio nuodėmės“. Dvasininkams specialiu 1666 metų įsaku buvo draudžiama žiūrėti į veidrodžius - tikėta, jog Dievui tai nepatinka. Esą pats šėtonas padovanojo veidrodį pirmajam žmogui, kad šis ne nuobodžiautų vienatvėje, o galėtų amžinai kalbėti su savimi.
Išprususi Europa irgi pritarė prietaringam požiūriui į veidrodį. Vakarų legendose ir pasakose apstu siužetų, kaip nuo karalaitės slėpdavo dėžutę veidrodiniu paviršiumi, kad mergina nesužinotų apie savo nežemišką grožį. Arba apie tai, kaip buriant veidrodyje pasirodo nuostabus riteris ir princesė, kuri, nežinodama, kad jis nužudytas, drąsiai seka įkandin jo į mirusiųjų šalį. O Ispanijoje ir šiandien prie vaiko drabužių prisiuvama daugybė mažų apskritų veidrodėlių: manoma, kad jų paviršius atspindės pavydžius ir tulžingus žvilgsnius, grąžins juos. Greičiausiai šią gudrybę (šiek tiek iškreiptos formos) ispanai perėmė iš maurų. Rytuose nuo seno gyvavo paprotys pritvirtinti prie lovos krašto apskritą veidrodį, kad naktimis miegančiųjų sielas medžiojančios būtybės pamatytų savo atvaizdą ir išsigandusios spruktų šalin.
Prietarų nelaisvėje
Mūsų, regis, taip skeptiškai į mistiką žiūrinčiame amžiuje ir toliau tikime magiška veidrodžių galia. Mes krūptelime, kai veidrodis išsprūsta mums iš rankų, atidžiai apžiūrinėjame, ar nenuskilo kokia šukelė. Grįžę užmiršto daikto, būtinai prieš išeidami iš buto pažvelgiame į veidrodį taip, kad pamatytume vyzdžius. Iš mūsų namų pagaliau išėjus nemieliems svečiams, būtinai nuvalome veidrodžius šventintu ar tekančiu vandeniu, kad ištrintume nemalonių žmonių pėdsaką iš veidrodžio „atminties“.
Mes niekada nekabinsime veidrodžio pernelyg žemai ar aukštai, nes atsimename: jei veidrodis neatspindi mūsų visu ūgiu, mūsų energija mąžta.
Namuose, kur mirė žmogus, veidrodžiai uždengiami audeklu - bijoma, kad velionio siela per veidrodį įsismelks į gyvųjų pasaulį ir visiems laikams praras ramybę.
Mes niekada nepakelsime kūdikio prie veidrodžio, antraip jam sunkiai kalsis dantukai arba jis vėlai pradės kalbėti.
Mes nevalgysime, sėdėdami prie veidrodį, nes galime „suvalgyti“ savo grožį. Lygiai kaip niekada nepažvelgsime į veidrodį pustamsiame kambaryje arba žvakėms degant, nes baigtis bus ta pati.
Niekada nepriimsime dovanų pudrinės, dėžutės, kosmetikos krepšelio - žodžiu, bet kokio daikto, inkrustuoto veidrodžiu - juk mes bijome blogos akies.
Mokslinis požiūris
Veidrodžio fenomenas tyrinėjamas nuo gilios senovės. Vienas pirmųjų jo paslaptis bandė paaiškinti Paracelsas. Pasak jo, veidrodžiai - savotiškas tunelis, per kurį astralinė informacija įsismelkia į fizinį pasaulį. Matyt, būtent ši energija labai galingai veikia žmogaus psichinę sveikatą ir taip atsiranda pranašiškos haliucinacijos bei regėjimai. Remdamiesi Paracelso teorija, praeities medikai naudojo veidrodžius hipnozei ir įtaigai. Šiuolaikiniai psichiatrai puikiai informuoti apie besisukančių veidrodžių skleidžiamą hipnozę.
Stebėtina, bet daugelis šiandienos tyrinėtojų, susidūrusių su veidrodžių fenomenu, savo pirmtakų samprotavimų nelaiko iš piršto laužtais. Mūsų amžininkai įsitikinę: veidrodis, kaip bet koks daiktas, apsuptas nematomo lauko. Aplink grublėtus daiktus šis laukas „gurus“ ir puikiai sugeria į jį krintančią energiją, o glotnūs ir blizgantys daiktai sukuria aplink save tokį tankų lauką, kad jis praktiškai atspindi visus spindulius. Kad veidrodis turi būtent tokį lauką, nesunku įsitikinti namų sąlygomis. Pabandykite valdyti televizorių nuotoliniu pultu, bet ne taip, kaip visada, o nukreipę jį į veidrodį. Ir pamatysite - kanalai puikiausiai persijungs, garsas sustiprės ar susilpnės ir t. t.
Veidrodis atspindi akiai nematomus spindulius. Vadinasi, jis sugeba atspindėti ir aukštesnes energijas, pavyzdžiui, žmogiškųjų jausmų ir emocijų.
Todėl visi - magai, burtininkai, mokslininkai, ekstrasensai - vienbalsiai pataria neeksperimentuoti su veidrodžiu: neburti, nebandyti įsikrauti per jį energijos, antraip aštrus it durklas veidrodžio energijos dūris gali visiškai sugriauti žmogaus energetiką. Tomis minutėmis žmonės jaučia nepagrįstą siaubą, į smegenis įsiveržia toks srautas juodosios energijos, kad daugelis neištveria: vieniems sutrinka psichika, kiti praranda amą.
Bumerango principu
Beje, visuose šiuose samprotavimuose galima įžvelgti vieną mintį. Pats savaime veidrodis negali generuoti jokios energijos. Jis ją tik atspindi. Tai reiškia, kad būdamas laidininkas veidrodis neturi mistinių ir magiškų savybių. Užtat jomis dosniai apdovanotas žmogus. Kaskart priėję prie veidrodžio, jo gelmėse mes įspaudžiame savo energijos, savo nuotaikos išlieją. Nesvarbu, kokie mes - linksmi liūdni, pikti, pavargę, negražūs nepatenkinti savimi... Veidrodis „įsimena“ mūsų dvasios būseną. Ir, vėl pažvelgę į jį, mes nesąmoningai nuskaitome tą informaciją, kurią palikome pastarąjį sykį. Bumerango principas.
Kur turi kabėti veidrodis
Veidrodis namie - ne tik įprastas, bet ir būtinas daiktas: jis ne tik atspindi visą šeimininkų grožybę, bet ir vizualiai padidina erdvę, o mūsų nedideliems butams tai labai svarbu. Bet namų gerovei dar svarbiau, kur tas veidrodis kabo.
Prieškambaris
Niekada nekabinkite veidrodžio priešais laukujes duris. Antraip jis atspindės visas galimybes, galinčias įeiti į jūsų namus - blogas, ir geras, be to, energija „užsistovės“ ir pamažu teigiamos energijos atsargos paliks jus visiems laikams. Šeimoje tai gresia skyrybomis, ligomis ir kitais nemalonumais.
Vienintelė išimtis
Darbe ar namie, nesvarbu, ar tai kabinetas, virtuvė ar kuri kita vieta, kur praleidžiate daugiausia laiko, privalote matyti duris. Suprantama, jei stovite ar sėdite veidu ar bent šonu į duris, joks veidrodis jums nereikalingas. Bet jei jums tenka sėdėti nugara į duris, būtinai pasidėkite nors nedidelį veidrodėlį, priešingu atveju nuolat jausime nerimą ir susierzinimą. Jūs nematote, kas vyksta už nugaros, ir tai pasąmonėje žadina pavojaus nuojautą, glūdinčią mumyse dar nuo tada, kai žmonės gyveno urvuose. O erdvės patologija gimdo sąmonės patologiją. Nieko gero tai nežada nervų sistemai.
Veidrodis ir langas
Ar galima kabinti veidrodį priešais langą? Galima, bet tik atsargiai. Jei už jo puikus peizažas, pakabinę ant priešingos sienos veidrodį, pripildysite šio vaizdo visą erdvę.
Miegamasis
Tai dar viena vieta, kur labai atsargiai reikia elgtis su veidrodžiu. Čia galioja tokia taisyklė: veidrodis neturi „žiūrėti“ į miegantį žmogų, (t. y. atspindėti jį ir lovą). Per veidrodį į mūsų pasaulį gali įsismelkti įvairios būtybės iš aukštesniųjų pasaulių, ir geriausiu atveju jus visą laiką kamuos košmarai, neišsimiegosite, nepailsėsite, nuovargis vis kaupsis. Ar jums to reikia? Jei nenori ar negalite perkelti mėgstamo veidrodžio į kitą vietą, bent uždenkite jį nakčiai.
Rašyti komentarą