Iš pradžių gydytojai dar retkarčiais pasilenkdavo prie Romo H., mosuodavo prieš akis, bet jo žvilgsnis likdavo sustingęs, todėl po valandėlės nueidavo. Slaugytojai prašydavo jo duoti ženklą - mirktelėti, spustelėti ranką, bet vieną dieną visi nustojo jį kalbinti. Romas Hubenas bejėgiškai kiūtojo invalido vežimėlyje. Buvęs sportininkas, inžinerijos studentas, keturiomis kalbomis kalbantis žmogus tapo būtybe, kuri dar kvėpavo, rijo ir virškino, bet šiaip buvo traktuojama kaip nesąmoninga. Niekas nenumanė, kad visą ilgą laiką Hubenas viską girdėjo ir suprato. Tyrimų duomenimis, apie 40 proc. visų komos aukų klaidingai priskiriamos prie beviltiškų. Smegenys, kaip žinoma šiandien, ir po sunkių sužeidimų geba po truputį atsigauti. Kaip išgyvenote tuos 23 metus, pone Romai? Žmogus invalido vežimėlyje kimiai sunarna, lyg pamąsto, o paskui dešiniuoju smiliumi pradeda skubiai baksnoti klaviatūrą, pritvirtintą prie kėdės ranktūrio. Raidė po raidės pasirodo tekstas: „Medituodavau, svajodavau.“ Padedant logopedei, kuri stovi už jo ir prilaiko ranką, Romas gali rinkti tekstus kompiuterio klaviatūra.
Romo H. atvejis yra itin drastiškas pavyzdys, kaip mažai pagal regimybę galima spręsti apie tikrovę. 1983 m. Romas pateko į avariją. Kol atvyko gelbėtojai, jo širdis sustojo, smegenys liko be deguonies. Kai nukentėjusysis atsipeikėjo, kūnas jo nebeklausė. „Aš rėkiau, bet nieko nebuvo girdėti“, - rašo Romas šiandien. Tuomet jis nė nenujautė, kad jo atsiskyrėliškas gyvenimas truks ilgiau kaip du dešimtmečius. Romas išgyveno visą tą laiką, išmokęs tenkintis tuo, kas jo pojūčiams dar buvo prieinama. Jis kuo nuodugniausiai gilinosi į tai, kas vyko globos namuose: į kitų ligonių, su kuriais susidurdavo bendroje patalpoje, keistumus, gydytojų apsilankymus jo kambaryje, plepalus slaugių, visai nesivaržančių neva bejausmio žmogaus. „Tapau žmonių tarpusavio santykių specialistu“, - teigia Romas. Tėvai dažnai išsiveždavo jį į išvyką - tai buvo jo gyvenimo nuotykiai. Blogomis dienomis jį gelbėdavo įgytas gebėjimas „atsijungti“, tarsi palikti kūną ir persikelti į praeitį arba geresnę būtį. Bet blogiausia buvo diena, kai nebepadėjo jokios gudrybės. Jį aplankiusios mama ir sesuo pranešė apie tėvo mirtį. Jis norėjo pravirkti, bet kūnas liko visiškai abejingas, nors jame slypėjo nepaguodžiamos smegenys.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“ priedą „Geras!“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą