Kolorado universiteto specialistai nustatė, kad esame linkę į vyrus ar žmonas rinktis panašaus genotipo asmenis. Nustatyta, kad dviejų žmonių, ilgai gyvenančių poroje, DNR yra panašesnės negu bet kurių kitų dviejų laisvai parinktų žmonių, kurie nėra giminaičiai ar sutuoktiniai. Yra gerai žinoma, kad paprastai sutuoktinių išsilavinimo lygis būna panašus. O genetinis jų panašumas kol kas ištyrinėtas mažiau. Mes nesąmoningai ieškome į save panašių žmonių. Tai ne visada akivaizdu, nes partnerio išvaizda gali būti visiškai kitokia, tačiau bendrų bruožų būtinai atsiras. Beje, mokslas niekaip negali paaiškinti, kodėl sutuoktiniai, kurie ilgai gyvena kartu, laikui bėgant neretai pastebimai supanašėja, tarsi būtų kraujo giminaičiai. Galbūt jie vienas iš kito perima mimiką, o gal esmė slypi visai kitur, kad ir jau minėtuose genuose. Taigi biblinė frazė „Mylėk artimą kaip pats save“ įgauna dar vieną netikėtą reikšmę: mylime tuos, kurie mums yra genetiškai artimi, tai yra tam tikra prasme yra mūsų „kopija“.
Pasakyk, kas tavo draugas...
Pasirodo, kad draugus taip pat pasirenkame pagal DNR panašumo principą. Tai rodo Kalifornijos universiteto (JAV) mokslininkų atlikto genotipo abipusių priklausomybių (koreliacijų) tyrimo rezultatai, neseniai paskelbti žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.
Specialistai ištyrė 1932 žmonių, dalyvavusių Fremingemo širdies tyrime, prasidėjusiame jau 1948 m. viename nedideliame Masačusetso valstijos mieste, genetinio kintamumo žymenis. Šis ilgalaikis medicininės stebėsenos projektas aprėpė jau trečią Fremingemo gyventojų kartą. Nuo kitų analogiškų projektų jis skiriasi tuo, kad jame atsižvelgiama ne tik į giminystės ryšius, bet ir draugiškus santykius, jungiančius bandymo dalyvius. Tai ir sudomino specialistus iš Kalifornijos universiteto. Jie domėjosi tik tais eksperimento dalyviais, kurie tarpusavyje draugavo, bet neturėjo bendrų biologinių šaknų. Be to, jie lygino draugų genomus su tarpusavyje nepažįstamų žmonių genetiniais duomenimis. Paaiškėjo, kad draugai turi nemažai panašių genų - tarsi būtų penktos eilės giminaičiai. Ypatingai dažnai pasitaikydavo bendrų genų, susijusių su uosle. O štai su imunitetu susiję genai, priešingai, dažniau skyrėsi.
Šį fenomeną mokslininkai aiškina evoliucijos mechanizmu ir mano, kad tokie genetiniai ypatumai pirmykščiais laikais didino šansus išlikti. Imunitetas įvairioms ligoms padėdavo sėkmingai atlaikyti epidemijas, nes ne visi bendruomenės nariai susirgdavo. O dėl uoslės, tai tikriausiai pagal kvapą buvo lengviau atskirti „savą“ ir „svetimą“. Kita versija - tam tikrų kvapų pomėgis verčia žmones burtis vienoje vietoje ir taip tarp jų užsimezga draugystė. Čia evoliucija jau niekuo dėta. Įdomus netikėtumas buvo tai, kad bendri genai vystosi sparčiau už kitus. Tuo būtų galima paaiškinti audringą civilizacijos vystymąsi pastaraisiais 30 tūkstančių metų: būtent socializacija ir draugiški santykiai galėjo prisidėti prie visuomenės evoliucijos.
Rask mane pagal kvapą
Be to, ne kartą buvo įrodyta, kad rinkdamiesi partnerį mes vadovaujamės jo kvapu. Vroclavo universiteto mokslininkai nustatė, kad natūralus kūno aromatas padeda surinkti informaciją apie potencialų partnerį ir nuspręsti, ar jis mums tinka. Viso esmė - hormonų pusiausvyra ir vegetacinės nervų sistemos, reguliuojančios prakaitavimą ir taip nulemiančios odos mikrofloros tipą, būklė. Kai kurie specialistai mano, kad mus traukia kvapas tų žmonių, kurių imuninė sistema skiriasi nuo mūsų. Kaip jau sakėme aukščiau, tai yra susiję su evoliucijos mechanizmais: kuo labiau skiriasi tėvų imuninės sistemos, tuo daugiau jie turi šansų susilaukti kūdikio, atsparaus įvairioms ligoms.
Ko gera, smegenų savybė vienaip ar kitaip reaguoti į kito žmogaus kvapą mums yra įdiegta genetiškai. Jau senovėje žmonės nesąmoningai ieškodavo „idealių“ partnerių, tiek vyrų, tiek moterų, kurie užtikrintų išlikimą ir giminės pratęsimą. Kuo didesnis buvo žmogaus moralinių ir fizinių savybių, būtinų išgyventi nelengvomis pirmykštėmis sąlygomis bei susilaukti palikuonių ir juos apginti, rinkinys, tuo seksualiai patrauklesnis jis atrodydavo. Tokia tendencija išliko ir dabar, nors dažniausia mes nesuvokiame, kodėl pasirinkome būtent šį žmogų. Žinoma, visi mes iš esmės turime bendras genetines šaknis ir, griežtai vertinant, esame n-tosios eilės giminės - Adomo ir Ievos palikuonys. Bet vis dėlto partneriais ar draugais pasirenkame toli gražu ne visus.
Rašyti komentarą