Labiausiai Mėnulis užtems 21:20 val., tuomet Žemės šešėlis uždengs apie ketvirtadalį Mėnulio disko.
Tuo metu Mėnulis bus dar labai neaukštai pakilęs virš pietryčių horizonto, tad norintys pasigrožėti reginiu turėtų susirasti vietą, iš kurios ta padangės pusė būtų visiškai atvirai matoma, rašoma pranešime spaudai.
Etnoastronomas Jonas Vaiškūnas, daugelį metų tyrinėjantis žinių apie dangaus šviesulius apraiškas kultūroje, patvirtino, kad nuo seno Saulės ir Mėnulio užtemimus žmonės sureikšmindavo kaip ypatingą ženklą, kurio buvo būtina paisyti.
Senojoje pasaulėžiūroje ir tradicinėje kultūroje užtemimams bei kitiems dangaus reiškiniams buvo priskiriama tam tikra dvasinė religinė prasmė, pasirodantys ženklai priversdavo žmogų susimąstyti apie savo gyvenimą, elgesį, primindavo ūkines, dorovines ir dvasines visuomenės narių priedermes.
Pasak J. Vaiškūno, dabar gyvendami moksline pasaulėžiūra grindžiamoje žinių visuomenėje, skiriančioje dėmesį objektyvioms, mokslo žiniomis grįstoms tiesoms, prie to bando derintis ir astrologai, kurie naudodamiesi šiuolaikinio mokslo sąvokomis dažnai mėgina astrologines žinias savotiškai objektyvizuoti.
Šiuolaikinis išsilavinęs žmogus turėtų skirti astrologiją nuo astronomijos. Astronomija kalba apie fizinius reiškinius, tarkime Mėnulio užtemime astronomas temato tik Žemės šešėlio slinkimą Mėnulio paviršiumi, o astrologas siekia sureikšminti šį fizinį reiškinį priskirdamas jam tam tikrą mistinę, dvasinę, religinę reikšmę.
„Jei užtemimas laikomas ženklu ir visuotinai priimamas kaip ženklas, tuomet jis veikia visuomenę. Veikia taip kaip veikia raidės knygoje, kelio ženklai ir kitos ženklinės sistemos. Akivaizdu, kad bet kurių ženklų, taigi, ir dangaus ženklų, poveikis yra ne fizinis – o prasminis-sutartinis“, – mano jis.
Visuomenė priimanti šias reikšmes Mėnulio užtemimą išgyvena kaip savotišką ženklą – gebantį veikti mintis, nuotaiką, elgesį. Taip atsiranda užtemusio Mėnulio poveikis žmogui.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą