Realybės iliuzija II

Realybės iliuzija II

Daugelis žmonių mano, kad aplink mus nėra nieko tokio, kas dar galėtų bent kiek nustebinti, šokiruoti ar suintriguoti. Daugeliui atrodo, kad mokslas yra skirtas tik mokslininkams, ir tegul jie ten tarpusavyje aiškinasi, kas buvo pirmas - višta ar kiaušinis. Tačiau gavęs galimybę sudrumsti skaitytojų protus savo mintimis apie mus supantį pasaulį, siūlau į jį pažvelgti dar kartą, tik - kitokiu žvilgsniu, kitu kampu ir kitomis akimis.

III. Spalvų iliuzija

Praėjusį šeštadienį išsiaiškinome, kad raudonas pomidoras iš tiesų yra visai ne raudonas, tačiau pažvelkime dar giliau. Ką reiškia "raudonas - ne raudonas"? Kas apskritai yra tos spalvos? Ką jos reiškia? Iš kur gamtoje toks nuostabus fenomenas - spalvos?

Galiu jus nuliūdinti. Nieko panašaus gamtoje neegzistuoja. Jokių spalvų gamtoje apskritai nėra ir būti negali. Tai tik dar viena mūsų iliuzija. Galima sakyti, kad tai tik dar vienas mūsų organizmo pokštas mūsų sąmoningam supančios aplinkos suvokimui.

Šis nuostabus fenomenas egzistuoja tik mūsų galvose. Žmogaus akyse yra trijų skirtingų rūšių receptoriai, kurių siunčiami skirtingi impulsai į mūsų galvos smegenis ir sukuria mūsų matomų spalvų iliuziją. Taigi visos spalvos, visi mūsų matomi spalvoti daiktai - žalia žolė, raudonos uogos, žydras dangus - iš tiesų yra visai ne žydri, ne žali ir ne raudoni. Jie visi apskritai yra bespalviai.

Kaip jau žinome, - viskas, ką mūsų akys mato, yra tik šviesa ir jos atspindžiai. Šviesa yra ne kas kita, kaip oficialaus mokslo vadinamosios elektromagnetinės bangos. Be to, šviesa dar gali būti nagrinėjama kaip dalelių, kurios vadinamos fotonais, srautai. Pastarieji taip pat neturi jokių spalvų. Bet į šiuos mokslinius niuansus mes per daug nesigilinsim, nes tai nekeičia esmės šiuose teiginiuose apie iliuzijas. Todėl šviesą laikinai pavadinkime elektromagnetinėmis bangomis.

Visi matomi daiktai atmuša elektromagnetines bangas, sklindančias iš vienokio ar kitokio elektromagnetinių bangų šaltinio. Kad ir kaip būtų keista, bet egzistuoja ir nematomų daiktų. Pavyzdžiui, labai skaidrus stiklas, šaltinio vanduo ar oras, kuriuo kvėpuojame. Šie daiktai neatmuša elektromagnetinių bangų, t.y. jas pro save praleidžia kiaurai, todėl mes matome ne šiuos daiktus, o daiktus, esančius už jų.

Jeigu nagrinėtume tai, į ką reaguoja mūsų akių receptoriai, t.y. elektromagnetines bangas, tektų pripažinti, kad šios bangos yra tik bangos ir jos apskritai neturi ir net negali turėti jokių spalvų. Šios bangos yra tik paprasčiausi energetiniai virpesiai. Ar virpesiai gali turėti kokias nors spalvas?

Manau, niekas neprieštarautų neigiamam atsakymui.

Tai būtų kažkas panašaus, jeigu imtume teigti, kad spalvas turi garso virpesiai. Elektromagnetines bangas galima palyginti su garso bangomis. Skirtumas tik toks: kas virpina ir ką virpina, ir kad į garso bangas reaguoja mūsų klausos receptoriai, o į elektromagnetines bangas reaguoja mūsų regos receptoriai. Pavyzdžiui, kiekvienam turbūt sukeltų šypseną, jeigu kas nors pradėtų tvirtinti, kad automobilio variklio skleidžiama vibracija yra, sakykim, oranžinės spalvos.

Kad ir kaip sunku tai pripažinti, bet jokiuose virpesiuose jokios spalvos nėra ir būti negali. Galima tik dar kartą pasikartoti, kad spalva tėra tik mūsų organų (šiuo atveju regos) sukurta iliuzija, skirta mūsų galvų smegenims, o kartu ir mūsų sąmonei.

Kyla natūralus klausimas - tai kas iš tikro nulemia tokios iliuzijos susiformavimą?

Egzistuoja labai elementarus atsakymas. Spalvų iliuziją nulemia viena iš elektromagnetinių bangų charakteristikų - jų dažnumas. Mūsų akyse esantys trijų skirtingų rūšių receptoriai reaguoja į skirtingų elektromagnetinių bangų dažnių diapazonus. Atitinkamai vienos rūšies akies receptorių signalus, siunčiamus į mūsų galvos smegenis, priimame kaip raudoną spalvą, kitos rūšies - kaip žalią, trečios - kaip mėlyną. Tai yra viskas. Tik tiek spalvų žmogus tegali matyti.

Kai kas veikiausiai ims prieštarauti sakydamas, kad jis mato žymiai daugiau spalvų.

Kad ir kaip būtų gaila, bet žmogaus fiziologija sudaryta taip, kad mūsų akyse esantys receptoriai yra tik trijų rūšių. Atitinkamai jų signalai yra suvokiami kaip raudona, žalia ir mėlyna, o absoliučiai visos kitos spalvos bei atspalviai yra tik šių trijų spalvų iliuzijų deriniai.

Pavyzdžiui, jeigu signalai į smegenis ateina iš visų trijų rūšių receptorių, tai gaunama baltos spalvos iliuzija. Jeigu signalo nėra nė iš vieno receptoriaus, gaunama juodos spalvos iliuzija. Atitinkamai iš raudonos ir žalios gaunama geltonos spalvos iliuzija ir panašiai.

Jeigu gamta mums būtų davusi keturių rūšių akių receptorius - tai mūsų spalvų iliuzija būtų praturtėjusi dar viena (ketvirta) spalva su šimtais jų derinių. Jeigu viena rūšimi sumažintume akies receptorius - tai pradėtume nebeskirti atitinkamos spalvos ar jos atspalvių.

Kad akys pasipildytų dar viena rūšimi receptorių, - iki šiol dar neteko girdėti, bet kad sumažėtų viena kuria nors rūšimi - tai dažnas reiškinys. Tai yra liga ir tokie žmonės vadinami daltonikais. Jie nebeskiria spalvų būtent dėl jau minėtos priežasties, t.y. jų akyse sutrinka vienos kurios nors rūšies receptoriai. Tokių žmonių regėjimas nepablogėja. Paprasčiausiai jų smegenyse dingsta vienos spalvos iliuzija. Jie netgi mato spalvotą vaizdą, tik tiek, kad jie visiškai nemato, pavyzdžiui, raudonos spalvos. Tokiu atveju visus daiktus jie mato žalios, mėlynos spalvos arba šių spalvų deriniais.

Žmogus yra viena iš nedaugelio gyvūnų rūšių, kuriam gamta davė tokią galimybę paįvairinti savo aplinkos suvokimą spalvų iliuzijomis. Daugelis kitų gyvūnų šio pranašumo net neturi, todėl aplinką jie mato nespalvotą.

Apskritai rega arba matymas visiems gyvūnams, taip pat ir žmonėms, yra tik smegenų dirginimas atitinkamų organizmo receptorių siunčiamais signalais, generuotais pagal aplinkos poveikį ir padedančiais toje aplinkoje arba erdvėje orientuotis. Tai nebūtinai turi būti žmogaus atveju - elektromagnetinės bangos (vadinamoji šviesa). Pagrindinė orientacijos erdvėje jutimo sąlyga yra signalų šaltinis ir šių signalų savybė atsispindėti nuo erdvėje esančių objektų. Pavyzdžiui, šikšnosparnis orientavimuisi erdvėje naudojasi garso, t.y. oro virpesių savybėmis. Taip, kaip mes matome šviesą, šikšnosparnis "mato" garsą.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder