VI. Gamtos dėsnių krizė
Iš tiesų gamtoje viskas tiek supainiota, kad mes, žmonija, visa civilizacija su visais savo mokslininkais, profesoriais ir akademikais, esame kaip geltoni viščiukai, įsivaizduojantys, kad labai daug žinome. Imkim elementarų pavyzdį: žemė traukia visus daiktus, esančius ant žemės paviršiaus. Pavyzdžiui, pakelkite šią rašliavą, kurią dabar skaitote, ir paleiskite. Ji nukrenta. Kodėl ji nukrenta, o nepasilieka toje vietoje, kurioje ją paleidote?
Tai elementaru ir visiems suprantama, - pasakysite jūs. - Šį reiškinį paaiškina gravitacijos dėsnis, kurį atrado Niutonas, kai jam ant galvos nukrito obuolys.
Viskas gerai, aš neprieštarauju, kad tai gamtos dėsnis, bet pats dėsnis juk nieko netraukia, jis yra tik stebėjimo išvada.
Taip, mes pastebėjome, kad žemė traukia visus daiktus. Bet kaip ji tai daro? Mokslininkai iki šiol neturi jokio supratimo ir net nebando išsiaiškinti, kas šita mistinė jėga yra ir koks jos veikimo mechanizmas, kodėl ir kaip ji gali traukti daiktus vieną prie kito nesant tarp jų jokio apčiuopiamo ryšio.
Pavyzdžiui, jeigu mes sėdime prie stalo ir norime prie savęs arčiau prisitraukti kavos puodelį, tai mes ištiesiame ranką, suimame pirštais puodelį ir jį prisitraukiame. O kaip gi žemė prisitraukia prie savęs tą patį puodelį, kai mums jis netyčia išsprūsta iš rankų ir nukrenta ant žemės?
Nė vienas šių dienų mokslininkas negali atsakyti į šį, atrodytų, tokį paprastą ir elementarų klausimą. Šių dienų mokslas tiria tik tai: kokio stiprumo yra gravitacijos jėga arba kokios jėgos ir energijos reikia nugalėti šią jėgą, kaip kokie objektai elgiasi patekę į tam tikrus laukus, sugalvoja dar daugiau pavadinimų naujai pastebėtoms jėgoms ar panašiai, bet jie toli gražu absoliučiai nieko nepasako apie šių jėgų mechanizmą - kur ir kokios tos "rankos", su kurių pagalba visus mus ir mus supančius daiktus žemė pritraukia prie savęs. O neatsako todėl, kad jie jokio supratimo apie tai neturi. Mokslo atstovai to net neslepia, jie paprasčiausiai šį klausimą ignoruoja, apsimetinėdami, kad šio klausimo visai nėra.
Tokia situacija yra ne tik su šiuo gamtos dėsniu, panaši situacija yra ir su kitais dėsniais. Visi mokslininkai nagrinėja, kas vyksta, pavadindami tai dėsniais, bet nenagrinėja šių dėsnių veikimo mechanizmo, nes tai yra žymiai sudėtingiau. Žinant žmogaus organizmo ribotus gebėjimus pajausti ir suvokti aplinką, - visa tai yra suprantama ir pateisinama, nes žmogui dėl jau minėtų priežasčių aplinką suprasti yra labai sunku, o kartais net neįmanoma. Žmogus stebi aplinką ir ją suvokia toli gražu ne tokią, kokia ji yra iš tikro, o tokią, kokia ji jam atrodo esanti. Ir šio savo požiūrio tvirtai laikosi.
O kaip tokiu atveju vyksta pažinimo progresas? - jūs paklaustumėte.
Visada atsiranda abejojančių žmonių, kurie, žinodami apie nusistovėjusius požiūrius, vis vien viską bando aiškinti savaip.
Panašiai taip buvo, kai ano meto "šviesuoliai" iš kažkokio "keistuolio" sužinojo didžiausią amžiaus "kvailystę", kad žemė yra apvali ir laikosi ne ant dramblių nugarų, o neaišku kur ir neaišku ant ko. Jūs galvojate šie "šviesuoliai" pakeitė savo nuomonę? Toli gražu ne. Jų senas įsitikinimas gyvavo kaip vienintelis teisingas tol, kol jie visi neišmirė ir neatėjo nauja "šviesuolių" karta, kuri turėjo jau kitus įsitikinimus.
Vėliau buvo dar didesnių "keistuolių", kurie pradėjo teigti, kad ne saulė apie mus skrieja, bet mes apie ją...
O gal kada ims kas ir pasakys, kad net mūsų trimatė erdvė yra apvali, gal net tai, kad mūsų erdvėje nėra jokios materijos nei kvapo, o mes su visa materija esame ta pati erdvė tik su tam tikrom savybėmis, kurių įtakoje susikuriame sau iliuziją apie materiją. Gal dar daug kas kokių negirdėtų visiškų "keistenybių" pripaistys, bet ar mes jom patikėsim? Žinoma, kad ne. Bent jau ne iš karto.
Šiais laikais mokslo atstovai truputėlį lanksčiau žiūri į tokio tipo teorijas. Vadina jas hipotezėmis. Ir jau seniai už tai ant laužo niekas nebedegina. Jeigu naujoms teorijoms randami rimti įrodymai ir pagrindimai, tai jos gali būti net visuotinai pripažintos. Natūralu, kad visos naujovės pradžioje sutinka pasipriešinimą, nes tokia žmogaus prigimtis - neigti viską, kas prieštarauja jo nusistatymams ir nusistovėjusiam požiūriui. Bet ištvermingiausi vis vien pasiekia savo, tokiu būdu užtikrindami mokslo progresą.
Bus daugiau. Kitą šeštadienį skaitykite apie erdvės absoliutumą
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą