Realybės iliuzija X

X. Žmogus ir kompiuteris

Lyginant žmogų su kompiuteriu pirmiausia į akis krenta tai, kad ir vienas ir kitas yra materialaus pavidalo. Ir vienas ir kitas turi numatytą galimybę priimti ir išduoti informaciją. Žmogus tam tikslui naudoja jutimo, kalbos organus, kūno judesius, mimiką. O kompiuteris atitinkamai turi klaviatūrą, skenerį, mikrofoną, vaizdo kamerą, monitorių, spausdintuvą, garso kolonėles, internetinį ryšį. Kompiuterio procesorių galima palyginti su žmogaus smegenimis, kietąjį diską - su žmogaus atmintimi, o operatyviąją atmintį - su žmogaus sąmone.

Dar vienas labai svarbus momentas yra tai, kad tiek kompiuteris tiek žmogus yra informacinės sistemos. Tik kompiuteris kaip informacinė sistema yra sukurtas žmogaus, o žmogus kaip informacinė sistema evoliucijos būdu yra sukurtas pačios gamtos, todėl žmogų galima vadinti natūralia informacine sistema.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų kaip ir viskas - nebėra ko čia daugiau pridurti. Bet neskubėkime. Liko vienintelis mažutėlis niuansas, kurį jūs jau gal net pastebėjote. Liko nepaliesta vienintelė ir pagrindinė informacinių technologijų sritis - tai pačios kompiuterinės programos.

Yra daug mokslo šakų, kurių tyrimo objektas yra žmogus - fiziologija, medicina, biofizika, psichologija ir pan. Bet kokia gi mokslo šaka nagrinėja žmogų, kaip natūralios informacinės sistemos reiškinį? Kaip nekeista, pasirodo, kad dar nėra ne tik, kad tokio mokslo kuris tirtų šiuos reiškinius, bet nėra net užuominų, kad tai apskritai tai gali būti tyrimo objektu.

Žmogaus esmė nėra jo kūnas ar jame vykstantys procesai. Žmogaus esmė nėra net gi tai, kas vadinama psichologija. Psichologija yra tik gamtos sukurtos natūralios informacinės sistemos programos, esančios žmoguje, darbo rezultatą nagrinėjantis mokslas. Nei psichologija nei visos kitos egzistuojančios mokslo šakos nenagrinėja pačios žmogaus esmės - žmogaus bioinformacinės programos. Žmogus pirmiausia yra būtent bioinformacinė programa, o ne kūnas ar jame vykstantys procesai. Žmogaus kūnas ir jame vykstantys procesai yra tik šios bioinformacinės programos darbo rezultato išraiška.

Kaip ir kiekviena kompiuterinė programa, taip ir žmogaus bioinformacinė programa turi savo algoritmą, pagal kurį ji yra sudaryta. Mokslo šakose, nagrinėjančiose žmogų, apie šį algoritmą taip pat neužsimenama. Todėl peršasi išvada, kad yra palikta didžiulė spraga šiuolaikiniame moksle apie žmogų. Žmogus šiuolaikinio mokslo yra nagrinėjamas tik kaip daiktas - t.y. kaip biomašina, bet, deja, ne kaip informacinė sistema. Yra nagrinėjama žmogaus sandara, jame vykstantys procesai, jo atliekami veiksmai, bet niekas nenagrinėja pačio pagrindo - žmogaus kaip informacinės sistemos. Tai - paprasčiausiai nesuprantama.

Norint pažinti ir suprasti žmogų, pirmiausia į jį reikia pažiūrėti kaip į informacinę sistemą, nes žmogus iš principo nėra materialus objektas, jis yra informacinė sistema, patalpinta į tam tikrą jos funkcionavimo aplinką. Šios aplinkos technologinis sprendimas - tai žmogaus kūnas su jame vykstančiais procesais.

Materialioji žmogaus pusė yra tik informacijos nešėja, bet jokiu būdu tai nėra pats žmogus. Ši informacija yra koduojama žmogų sudarančių dalelių tarpusavio padėtimis ir jų tarpusavio sąveikomis. Šios informacijos materialusis nešėjas teoriškai gali būti net gi ne žmogaus kūnas. Teoriškai jis gali būti net keičiamas. Tokiam tikslui turi būti sukurta alternatyvi informacinė aplinka su savo materialiu nešėju. Jis gali būti labai įvairus, iš mums žinomų ar dar nežinomų materijos pasireiškimo formų.

Reikia pripažinti, kad žmogui save patį objektyviai tirti yra be galo sunku. Tokiu atveju pabandykime įsivaizduoti, kad mes tyrinėjame ne žmogų, bet kompiuterį. Tarkime, kad šis kompiuteris yra mums dar nematytas, galbūt ateivių paliktas, ir jį reikia nuodugniai ištirti. Kaip manote, ką pirmiausia reikėtų išsiaiškinti?

Įsivaizduokite tokį tyrėją, kuris pradėtų žiūrėti, iš kokios medžiagos yra pagamintas šis kompiuteris, kokioje vietoje yra jo detalės, kokios įtampos elektros laidais teka srovė. Manau, kad toks tyrėjas būtų greitai išjuoktas ir atleistas iš pareigų.

Šiuolaikinis mokslas tirdamas žmogų yra panašioje situacijoje. Ar taip tyrinėjant galima ištirti kompiuterį? Aišku, kad ne. Turbūt nei vienas neabejojate, kad pirmiausia tokioje situacijoje reikia bandyti išsiaiškinti kokią kompiuterinę programą ar programas turi šis kompiuteris ir kokios šių programų paskirtys bei galimybės.

Net kiekvienas paauglys žino, kad kompiuteryje svarbu ne tai iš ko jis pagamintas ar kokioje vietoje yra viena ar kita detalė. Jam svarbu kokios programos yra tame kompiuteryje ir ką su jomis galima daryti.

Kadangi žmogus yra natūrali informacinė sistema, tai reiškia, kad jo esmė ir visas pagrindas yra jo kompiuterinės programos bei jų algoritmai.

Dar daugiau, galima pastebėti ir tokį teorinį momentą, kad tiems patiems algoritmams ir programoms įgyvendinti nebūtinai reikalingas šis kompiuteris. Jeigu būtų iššifruotos pastarosios programos, tai jas būtų galima perkelti į mums jau žinomus kompiuterius, o minėto tiriamo kompiuterio technologinis sprendimas taptų nebeaktualus.

Visada pirmiau atsiranda uždavinys ir tik po to jo sprendimo algoritmas ir dar vėliau jo technologinis sprendimas, kuris nebūtinai privalo būti vienintelis. Visada esmė lieka uždavinyje ir jo sprendimo algoritme. Tas pats galioja ir žmogaus sistemai.

Nieko konkretesnio ir reikšmingesnio apie žmogų nesužinosime tol, kol nepabandysime į jį pažvelgti kaip į uždavinį ir jo sprendimo algoritmą. Šis uždavinys pradėjo formuotis atsiradus pirmajai gyvybės kibirkštėlei. Prieš daugelį milijonų metų pirmoji gyvybė atsirado kelioms molekulėms - dėl kol kas dar neaiškių priežasčių, susijungus atitinkama tvarka ir taip tarpusavio sąveikos pagalba užkodavus patį pirmąjį informacijos kiekį apie uždavinį ir jo sprendimą. Būtent šis uždavinys ir buvo ta pirmoji gyvybė, o ne tos kelios molekulės, susijungusios atitinkama tvarka.

Bus daugiau

Norint pažinti ir suprasti žmogų, pirmiausia į jį reikia pažiūrėti kaip į informacinę sistemą, nes žmogus iš principo nėra materialus objektas, jis yra informacinė sistema, patalpinta į tam tikrą jos funkcionavimo aplinką