Realybės iliuzija XIV

XIV. Laiko fenomenas

Laikas yra labai paslaptingas reiškinys. Ar jis apskritai egzistuoja? Jei egzistuoja, tai kas tai yra? Ar jis turi pradžią? Ar turės pabaigą? Ar laikas kada nors stovi vietoje, ar jis bėga greitai, ar lėtai?

Norint atsakyti į šiuos klausimus pirmiausia reikia surasti laiko atskaitos tašką. Tai nėra data ar valanda, kuri nulemia, ar įvykis buvo prieš, ar po, prieš kiek laiko ar po kiek laiko. Ši atskaitos taško problema panaši į, pavyzdžiui, mūsų Žemės planetos atskaitos taško, pagal kurį bandytume nustatyti ar žemė sukasi, ar stovi vietoje, problemą. Pagal Žemės paviršiuje esantį atskaitos tašką visiems mums atrodys, kad Žemė tikrai niekur nesisuka, o stovi vietoje. Pagal šį atskaitos tašką mums atrodytų, kad būtent aplink Žemę skrieja Saulė, žvaigždės ir apskritai sukasi visas dangus, bet Žemė stovi vietoje. Mes juk žinome, kad yra ne visai taip. Todėl norint išsiaiškinti visą tiesą apie Žemės judėjimą, atskaitos taško reikia ieškoti kažkur kitur, ne Žemėje.

Taip yra ir kalbant apie laiką. Jeigu mes laiko atskaitos tašką imame savo aplinkoje, tai matome, kad mūsų laikas gražiai, lygiai, be jokių trikdžių eina savo vaga ir niekas negali jam to sutrukdyti. Bet pažiūrėję toliau į kosmosą, matome, kad laikas kažkaip keistai elgiasi - tai jis sulėtėja, tai pagreitėja, tai jis kažkaip išsikreipia. Šiuo atveju yra panašiai kaip su minėtu Žemės paviršiumi. Viskas visada būna gražu, kol save laikai pasaulio centru. Kai supranti, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo, tada ir pamatai, kad esi toli gražu ne pasaulio centras, o tik kažkokia nežymi visatos provincija.

Taip yra ir laiko atžvilgiu. Laikas nėra vienalytis. Jo tėkmė priklauso nuo keleto faktorių, pavyzdžiui: nuo objekto greičio, gravitacijos ar kitų laukų stiprumo, erdvės iškreiptumo ar panašiai.

Jeigu laikas iš dalies priklauso nuo greičio, tuomet iškyla greičio atskaitos taško problema. Tik atskaitos taško dėka galime nustatyti, ar mes judame ir jeigu judame, - kokiu greičiu ar pagreičiu.

Šiuolaikinis mokslas dabar išgyvena visatos absoliutaus atskaitos taško krizę, nes niekas net nenutuokia, kur yra tas tikrasis ir vienintelis visatos ir kartu mūsų trimatės erdvės atskaitos taškas, pagal kurį būtų galima nustatyti tikrąjį objekto judėjimą visatos atžvilgiu. Niekas net nežino, ar apskritai toks taškas egzistuoja, ką jau kalbėti apie jo buvimo vietos nustatymą.

Jeigu nėra absoliutaus laiko atskaitos taško, tai mes nežinome, ar mūsų laikas bėga tolygiai, ar šuoliais, o gal net trumpam visai sustodamas ar netgi teka atgal. Nes jeigu mūsų aplinkoje visi procesai sulėtėja ar pagreitėja, to mes nesuvoksime, nes ir mumyse vykstantys procesai taip pat sulėtėja ar pagreitėja. Tai kažkas panašaus, jei visi daiktai imtų staiga ir padidėtų, pavyzdžiui, dešimt kartų, mes to absoliučiai negalėtume pastebėti, nes mes taip pat padidėtume tiek pat kartų.

Žiūrint iš visuotinės informacinės sistemos pozicijų, - laikas yra informacijos perdavimo arba kitaip - informacijos kitimo spartos rodiklis. Panašiai, kaip personaliniame kompiuteryje, kurio vienas iš parametrų yra procesoriaus greitis. Tik mūsų atveju procesas yra nuolatinis ir nepertraukiamas (bent mums taip atrodo iš mūsų pozicijų). Mes negalime nesenti, ar aplink mus esantys daiktai negali nesenti, nesvarbu, ar jie juda, ar stovi vietoje.

Taip, kaip daikto judėjimą galime nustatyti tik pagal atskaitos tašką, taip ir čia - jeigu mums atrodo, kad mes ar šalia mūsų esantys daiktas nejuda, tai dar nereiškia, kad jie nejuda, galbūt jie skrieja šviesos greičiu, jeigu pažiūrėtume iš absoliutaus atskaitos taško. Jeigu mes šio atskaitos taško atžvilgiu sugebėtume sustabdyti savo judėjimą, tai gali būti, kad mūsų laiko tėkmė imtų ir sustotų. Bet tada reikėtų sustabdyti ne tik mūsų kojų ar rankų, bet ir visų mus sudarančių dalelių judėjimą. Akivaizdu, kad to padaryti mums niekada nepavyks, bet dėl to nusiminti nevertėtų. Mes galime pabandyti visus šiuos judėjimus bent jau sulėtinti ir taip pristabdyti mūsų laiko tėkmę. Kitaip tariant, išgauti laiko tėkmės skirtumą, t.y. mumyse laiko praeitų, pavyzdžiui, dešimt minučių, o aplink mus - na, kokie dešimt metų. Tam reikėtų specialios įrangos, sukuriančios tokias sąlygas ribotoje erdvės dalyje. Jeigu mes kada nors sugebėtume tokį prietaisą sukonstruoti, tai ir būtų pirmoji laiko mašina.