Realybės iliuzija XIV

Marijus GRIGOLA

2010-09-18 00:01

Daugelis žmonių mano, kad aplink mus nėra nieko tokio, kas dar galėtų bent kiek nustebinti, šokiruoti ar suintriguoti. Daugeliui atrodo, kad mokslas yra skirtas tik mokslininkams, ir tegul jie ten tarpusavyje aiškinasi, kas buvo pirmas - višta ar kiaušinis. Tačiau gavęs galimybę sudrumsti skaitytojų protus savo mintimis apie mus supantį pasaulį, siūlau į jį pažvelgti dar kartą, tik - kitokiu žvilgsniu, kitu kampu ir kitomis akimis.

XIV. Laiko fenomenas

Kalbant apie laiką, negalima nepaliesti amžinybės temos. Pradėkime nuo savęs.

Informacija apie mus yra nemirtinga. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mes esame begalinės priežasties-pasekmės grandinės dalys. Grandinėje visos grandys yra sujungtos, ir jeigu bent viena grandis dingtų arba nutrūktų, tai subyrėtų visa grandinė. Taip ir mes - kaip tos grandys esame tvirtai įsprausti į grandinę ir jau niekada nebegalėsime iš jos ištrūkti.

Mūsų buvimas šioje grandinėje nėra aktualus vien tik šiandien, kai mes esame gyvi, bet jis bus labai svarbus ir tada, kai mūsų nebebus nei kaulelių. Mūsų ištarti žodžiai, atlikti geri ar blogi darbai, mūsų palikti vaikai ir vaikaičiai, pagaliau mūsų elektromagnetinės vibracijos, kurios sklinda į begalinį kosmosą. Visa tai yra mūsų vaidmuo šioje nesibaigiančioje priežasties-pasekmės grandinėje, kuris turėjo ir visada turės įtakos susidarant vis naujoms grandims.

Pavyzdžiui, jūsų ištartas žodis ką nors paveikė. Galbūt tas žodis yra pamirštamas, bet jo sukelta poveikių grandinė tęsiasi amžinai.

Kalbant apie poveikių grandinę, kurioje dalyvauja konkretus ištartas žodis, reikia pažymėti, kad nė vienas ištartas žodis nėra ir negali būti grandinės pradžia. Jis yra tik tarpinė grandis pratęsiant poveikio grandinę amžinybės kryptimi. Šis žodis negali būti grandinės pradžia todėl, kad jo ištarimą lėmė kiti poveikiai, kurie yra tos grandinės grandys, einančios iki to žodžio ištarimo.

Pirmiausia, žmogus, kuris ištaria tą žodį, privalo sužinoti, kad toks žodis egzistuoja, vėliau jį reikia panaudoti norint suformuoti mintį ir tik po to šis žodis yra ištariamas. Vadinasi, pirminės poveikio grandys yra to žodžio reikšmės bei tarties perteikimas, dar anksčiau - šios sąvokos susiformavimas, kalbos atsiradimas ir taip toliau.

Žiūrint iš šios poveikių grandinės pozicijų, taip yra ne tik su ištartais ar neištartais žodžiais, bet taip yra absoliučiai su viskuo, kad ir su mus pačiais, mūsų kūnu, mintimis, įsitikinimais, požiūriais ir panašiai. Deja, mes esame tikrai ne pirmoji šios grandinės dalis. Niekas nežino, kas buvo ta pirmoji grandis ir niekas nežino, kas bus paskutinioji. Mokslas šiuo klausimu yra bejėgis.

Viena iš hipotezių apie pirmąją grandį yra didžiojo sprogimo hipotezė, kurios esmė yra mūsų visatos atsiradimas. Bet tai taip pat negali būti pirmoji grandis, nes šį sprogimą taip pat turėjo kažkas sukelti.

Taigi matome, kad amžinybė turi dvi kryptis. Viena kryptis laiko koordinatėje yra atgal, o kita - į priekį.

DVIMAČIO laiko koordinačių sistema.

Bet ir vėl: ar realiai egzistuoja tik šios dvi amžinybės kryptys? Šis klausimas lieka atviras. Negalime atmesti tos galimybės, kad egzistuoja laiko kryptys, statmenos mūsų įprastai laiko krypčiai. Gali būti, kad ne tik erdvė gali turėti keletą matų, bet ir laikas gali būti dvimatis, trimatis ar panašiai (žr. pav.).

Matome, kad objekto amžius nėra tik laiko pėdsako projekcija į "tx" ašį. Skaičiuojant objekto amžių, reikia įvertinti objekto judėjimą laike ir pagal "ty" ašį. Todėl realus objekto amžius yra faktinis jo nueitas kelias dvimatėje laiko matavimo sistemoje. Ši dvimatė laiko sistema gali būti pritaikyta tada, kai laikas dviem objektams teka ne vienodai, pavyzdžiui, taikant Einšteino reliatyvumo teorijos dėsnius dideliais greičiais judantiems objektams, arba ne tokiais dideliais greičiais, bet ilgais laiko tarpais bei skirtingais greičiais judantiems objektams, tarp kurių juntamas laiko skirtumas gali susidaryti praėjus keliasdešimt metų ar net keletui milijonų metų.

Kad būtų aiškiau, priminsiu, kad pagal pastarąją teoriją laiko tėkmės greitis priklauso nuo judėjimo greičio - kuo greičiau juda objektas, tuo lėčiau jam teka laikas. Juokais galima teigti, kad jeigu mes visą gyvenimą stengtumėmės judėti daugiau už kitus, tai savo kūno faktinį amžių, palyginti su tais, kurie juda mažiau, galėtume prailginti gal net keletą sekundžių.

Kadangi realiame gyvenime dvimačio laiko koordinačių sistemos nenaudojame, tai kiekvieno mūsų amžius skaičiuojamas tik pagal Žemės sukimosi ir skriejimo aplink Saulę periodus.