Neseniai apie Saulės plazmos išsiveržimus pradėta nuolatos skelbti žinių laidose. Tokie pranešimai kelia didelį susidomėjimą ir baimę, ją vis pakursto mokslininkai. Jie praneša ne tik apie žalą sveikatai, kurią kelia Saulės žybsnių sukeltos magnetinės audros, bet ir apie pasaulio pabaigą. Pavyzdžiui, NASA ir Amerikos mokslų akademijos specialistai nuo 2012-ųjų laukia milžiniško galingumo Saulės žybsnio, kuris taip paveiks Žemės elektromagnetinį lauką, kad indukuota srovė tiesiog sudegins elektros tinklus. Pirmiausia transformatorines pastotes. Ir planetą apgaubs tamsa. Mokslininkai prognozuoja ir reguliariai pranešinėja, kad pasikartos vadinamasis Karingtono įvykis, kaip 1859 metais. Tada jaunas anglų astronomas Ričardas Karingtonas (Richard Carrington) pastebėjo Saulėje neįprastai dideles dėmes ir vėliau jų vietoje akinamus žybsnius. Po 17 valandų naktis daugelyje planetos rajonų virto diena - taip šviesu tapo nuo žalių ir avietinių šiaurės pašvaistės blyksnių. Telegrafas nebeveikė - iš aparatų biro žiežirbos, apdegindamos telegrafistus ir padegdamos popierių. „Prieš 155 metus žmonijai tiesiog pasisekė, kad ji nebuvo pasiekusi aukšto technologijų lygio, - sako Džeimsas Grinas (James L.Green), vienas iš NASA direktorių ir magnetosferos specialistas. - Dabar po tokio išsiveržimo sugadintai pasaulio infrastruktūrai atkurti prireiktų ne mažiau kaip 10 metų ir trilijonų dolerių“.
Bet pasirodo, kad Saulė gali žybtelėti ir daug galingiau - tiesiog siaubinga jėga.
Žvaigždžių karai 775 metais
Nagojos universiteto mokslininkų grupė ištyrė Europoje augusių senų kedrų rieves ir nustatė, kad viduramžiais jie buvo veikiami itin galingo radiacijos šaltinio ir todėl medienoje gerokai padidėjo radioaktyvaus anglies izotopo koncentracija. Pagal metų rieves japonai nustatė, kad spinduliuotė juos paveikė 775 metais. Izotopas 14C susidaro veikiant branduoliniams reaktoriams ir branduolinių sprogimų metu. Arba atmosferą veikiant galinga gama spinduliuote. Branduolinių reaktorių ir atominių bombų, suprantama, tuomet nebuvo. Lieka kosmosas. Apšvitinti Žemę galėjo tik Saulė. Bet mokslininkai atmetė šį variantą, pamanę, kad šviesulys vargu ar būtų galėjęs generuoti tokio galingumo impulsą. Netiko ir supernovos sprogimo variantas - jis būtų buvęs pastebėtas. Pavyzdžiui, senovės astronomai pastebėjo supernovų sprogimus 1006 ir 1054 metais. O tą, kuris įvyko 775 metais, pražiopsojo? O juk jis turėjo būti daug ryškesnis, matomas net dieną. O ir tokio sprogimo pėdsakus astronomai būtų seniai atradę, naudodami šiuolaikinius infraraudonųjų ir rentgeno spindulių teleskopus. Bet nieko panašaus nerasta. Galop japonai pripažino, kad negali nustatyti gama spindulių šaltinio, nepaprastai padidinusio radioaktyvios anglies koncentraciją kedruose. Galima tik pasakyti, kad erdvę aplink Žemę 775 metais paveikė neįtikėtinai galinga spinduliuotė.
Įdomių versijų pateikia ufologai. Pagal vieną iš jų Žemė atsitiktinai pateko į „žvaigždžių karus“, t.y. atsidūrė kariaujančių kitų planetų civilizacijų kosminių laivų ugnies linijoje - jie vieni kitus apšaudė iš gama lazerių. Kita hipotezė grindžiama amerikiečio astronomo Hariso tyrinėjimais. Jau 1986 metais jis bandė įrodyti: gama dalelių išsiveržimai, ir ilgi, ir trumpi, - tai žvaigždėlaivių, varomų antimaterija, skraidymo rezultatas. Astronomas net pabandė patyrinėti gama spindulių pliūpsnių serijas visatoje, esančias vienoje linijoje. Jis tikino, kad vizualizuoja laivo iš kitos planetos judėjimo trajektoriją. Mokslininkas suskaičiavo net 134 tokias trajektorijas, atseit judėjimas visatoje yra labai gyvas. Tai yra prieš 1239 metus Žemę kliudė žvaigždėlaivio, manevravusio šalia mūsų planetos, „išmetamosios dujos“.
Ir vis dėlto tai mūsų žvaigždė!
Japonų tyrinėjimai sudomino Suomijos Oulu universiteto mokslininkus. Jie patvirtino, kad fenomenas egzistuoja, ir rado jo pėdsakų ne tik senuose europietiškuose kedruose, bet ir ąžuoluose. Be to, anglų metraščiuose aptiko užuominų apie „šviečiančias gyvates danguje“. Mokslininkų manymu, žmonės matė anomalią šiaurės pašvaistę, pagimdytą galingo Saulės žybsnio. Tai izotopų padaugėjimas medienoje - gal vis dėlto Saulės darbas?
Saulės hipoteze rėmėsi ir amerikietis fizikas Edrianas Melotas (Adrian Melott) iš Kanzaso universiteto. Ir suprato, kodėl japonai jos atsisakė. Kai japonai matavo Saulės spinduliuotės galingumą, įsivaizdavo, kad ji plinta į visas puses, kaip saulės šviesa. O E.Melotas spėjo, kad gama spindulių impulsas buvo vienos krypties, tarsi šūvis. Taigi buvo galima skaičiuoti, kad bendras energijos kiekis sumažėja 100 kartų, ir daryti prielaidą, kad jį generavo vis dėlto Saulė.
2014 metų vasario 24-ąją Saulėje įvyko galingiausias pastarojo meto, X klasės galingumo, žybsnis. Gerai, kad jis buvo nukreiptas ne į Žemės pusę, nes liūdnos mokslininkų prognozės jau būtų išsipildžiusios, „775 metais įvyko vadinamasis superžybsnis, - sako E.Melotas. - Jis buvo 20 kartų galingesnis už Karingtono įvykį. Ir 100 kartų galingesnis už galingiausią, registruotą XX amžiuje“. Mokslininkų manymu, Saulė galėjo išsiveržti savaime arba išsiveržimą galėjo išprovokuoti į ją nukritusi kometa. O krenta jos gana dažnai, nepalyginti dažniau nei į Žemę. Ir taip sutapo, kad dėmė arba dėmių grupė, iš kurių įvyko išsiveržimas, buvo nukreiptos į Žemę. Tokio kataklizmo bijo mokslininkai ir gąsdina mus: atseit jei taip įvyks - pražūsime su visu ozono sluoksniu.
Beje, baisingi žybsniai mūsų galaktikos, Paukščių Tako, žvaigždėse - ne retenybė. Hirojukis Maehara (Hiroyuki Maehara) iš Kioto universiteto išanalizavo duomenis, surinktus vos per 120 kosminio teleskopo „Kepler“ darbo dienų, ir išsiaiškino, kad iš 83 tūkst. panašių į Saulę žvaigždžių, patekusių į akiratį, 148 įvyko 365 supergalingi išsiveržimai. O Nagojos universiteto specialistai nustatė, kad po 775 metų superžybsnio dar vienas kataklizmas įvyko 992 metais ir buvo perpus silpnesnis. Bet šiuolaikinei žmonijai užtektų ir tokio, kad ji grįžtų į akmens amžių.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą