Saviapgaulės anatomija: kodėl paprasčiau nieko nedaryti, nei pakeisti savo gyvenimą

Saviapgaulės anatomija: kodėl paprasčiau nieko nedaryti, nei pakeisti savo gyvenimą

Egzistuoti saviapgaulės terpėje yra kur kas paprasčiau, nei pažvelgti tiesai į akis. Priešingu atveju tektų pripažinti savo klaidas, atsisakyti klaidingų įsitikinimų ir pradėti taisyti padėtį. Todėl dauguma stengiasi palikti viską taip, kaip yra.

Saviapgaulė padeda žmogui sukurti psichologinio komforto iliuziją, rašo portalas „B17“. Tarytum klaidos, neveiklumas visada gali būti pateisinami. Gal jau laikas nustoti bėgti nuo savęs?

Neigimas

Neigiantys žmonės melą priima kaip teisybę. Jie būna uždari naujai informacijai, nedrįsta ir nenori atmesti savo išankstinių nuostatų, mąstymo stereotipų. Savas gyvenimas jiems atrodo vienintelė egzistencijos versija, kurios pakeisti neįmanoma.

Neigimas – savanoriškas nežinojimas, aklumas, nesugebėjimas matyti realybės tokios, kokia ji yra iš tikrųjų.

Paprastas pavyzdys: trisdešimtmečiui atrodo, kad jam jau viskas per vėlu, o 40-ies supranta, kiek galimybių turėjo tada, kai buvo trisdešimtmetis, ir jaučiasi praradęs brangų laiką. Kai sulaukia 50-ies, galvoja, koks aklas buvo anksčiau. O 60-ies tiksliai žino, kiek daug galėjo, kai jam buvo 50, 40, 30, tik reikėjo daryti.

Saviapgaulė gimdo iliuzijas, kad negalime nieko padaryti.

 

Racionalizacija

Galima ilgai vedžioti save už nosies, įtikinėjant gyvenimo pasirinkimo ir elgsenos strategijų teisingumu.

Būtent racionalizacija padeda mums išsaugoti orumą, kai paaiškėja neteisingi pasirinkimai, praleistos galimybės, pateisinti savo idėjas, o ne aiškintis tiesą, ginti savo nuomonę net beviltiškame ginče.

Kad nebūtų skaudu ir gėda, atsikratydami apgailestavimų ir kaltės jausmo, žmonės renkasi pateisinimus, argumentus, sukuria sudėtingą įrodymų sistemą. Orumo gelbėjimo procesą ir jo poveikį mąstymui išsamiai aprašė Rolandas Jacksonas.

„Jeigu vieną kartą susiformavome kažkokią nuomonę, tai mūsų išdidumas atsisako pripažinti, kad esame neteisūs. Kai kas nors paprieštarauja, mes pirmiausia stengiamės pasipriešinti, nepaisydami, kad oponento argumentai logiški ir teisingi. Mums svarbiau surasti palaikymą savoms nuostatoms, nei pažvelgti į naujus faktus, kurie jas sutriuškina.“

Mes trokštame saugumo ir aiškumo. Dažniausiai tai ir sulaiko mus nuo išsigelbėjimo ir sveikų permainų. Ryškiausias pavyzdys čia gali būti alkoholikai ir narkomanai. Atkakliai gindami, pateisindami savo gyvenimo būdą, jie žengia tiesiai į mirtį ir tempia su savimi mylimuosius.

Kaip liautis bėgioti nuo savęs?

Daugybė protingų priežasčių patikrintos pasirodo esančios baimėmis. Sulaiko įprotis galvoti ir veikti kaip seniems nunešiotiems batams: niekur nespaudžia, patogu avėti. Reguliariai šveičiant ir padažant dar bus galima avėti porą sezonų.

Nustoti neigti akivaizdžius dalykus padeda skausmas ir kentėjimas, kai būna pasiektas vadinamasis „dugnas“. Kai nebėra ko prarasti arba liko tik brangiausias dalykas, kurio praradimas būtų lygus paties savęs ar gyvenimo praradimui. Taip išgyja alkoholikai.

Psichiškai sveikesni žmonės saviapgaulę pastebi kur kas anksčiau, nei pasiekia „dugną“. Paprastai tai būna santykių problemos, nedideli praradimai ar nesėkmės. Nustoti bėgioti nuo savęs, vadinasi, pasakyti sau nemalonią tiesą ir mokytis rizikuoti.

Išeiti už neigimo ribų visada būna rizikinga

Pirmame pavyzdyje, kai 30-ies atrodė, kad jau per vėlu pradėti kažką naujo, trukdė baimė, tingėjimas, nenoras palikti komforto zoną. Sunkumai, ir išgalvoti, ir realūs, ir savi racionalizacijos variantai, supaprastinantys pasirinkimą iki neįmanomo.

Tada žmogus nematė realios padėties. Jis laikė save per daug subrendusiu, kad galėtų mokytis, tekėti, konkuruoti su dvidešimtmečiais. O sulaukęs 60-ies tas pats žmogus, nugriovęs savo apribojančias užtvaras, padarė visa tai ir žengė toliau.

Priimti save tokį, koks esate, nėra taip sunku, kaip atrodo. Dažnai būtent „dugnas“ atveria galimybę pagaliau tvirtai atsistoti ant kojų ir pakilti aukštyn.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder