Seklumų burvalte - į plačius istorijos vandenis

Susitikimai

"Ąžuolinis laivas turi namų židinio jaukumo. Jis nėra eiklus nei manevringas, per aštrų vėją nepaburiuosi. Bet gali išlipt į bet kokį krantą, o įgula nepraleidžia progos pažvejoti", - sakė neseniai iš ekspedicijos po Aistmares sugrįžęs kurėno vairininkas,
Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus vedėjas Romas Adomavičius.

Prieš septynerius metus liepos 20 dieną Kopgalyje į Kuršių marias buvo nuleista ąžuolinė Kuršmarių žvejų burvaltė - tiksli autentiškos prieškario burvaltės (kurėno) kopija. Vairininkas su įgula - Remigijumi Dailide ir Simu Knapkiu - vasaromis leidžiasi į tiriam1sias ekspedicijas Kuršmarėmis, kurių metu susitikimuose su Lietuvos ir Rusijos Kaliningrado srities pamario kaimų gyventojais rengiamos parodos, pasakojama apie marių laivus, žvejybą, jūreivystės praeitį ir tradicijas.

Kaip prasidėjo ekspedicijos?

2002-aisiais, kai atstatėme kurėną, vykdėme projektą "Kurėno sugrįžimas". Mes labai veržiamės į Kuršmares, nes jos - kurėno gimtinė. Žvejų burvaltės - kurėnai, kiudelvaltės, bradinės ir venterinės valtys, pavadinimus gavusios nuo žvejų tinklų tipo, minimos jau XIV-XV amžiaus kronikose. Plokščiadugnėms mažos grimzlės valtims "nesveikos" dvimetrinės jūros bangos. Pamariečiai jomis žvejojo, gabeno šieną, gyvulius, prekes, vyko į pamaldas. Po II pasaulinio karo burvaltės ėmė nykti. Mums garsinant šį etnokultūros paveldą, dabar šalyje yra pastatyti penki dideli kurėnai bei kelios mažesnės venterinės valtys. Tai - Kuršmarių reliktas ir simbolis.

Pirmąkart plaukėme išilgai Nerijos iki Lesnoje (buvusi Šarkuva), vėliau - kita puse, Nemuno delta - iki Polesko. Prieš porą metų rusai mūsų nebeįsileido per sieną, ir niekas to nekomentavo, nors prieš išplaukiant buvo suderinta su vietos valdžia.

2005 metų rugpjūtį apie kurėną išgirdo pasaulis...

Vykome į didžiųjų jūrinių burlaivių ir istorinių laivų paradą. Amsterdamo uosto jūros kanale stovėjo per 5 000 laivų - paminklų iš 40-ies pasaulio valstybių, vien jūrinių burlaivių - 800, o iš Lietuvos mes buvome pirmas ir vienintelis laivas. Olandų jūrininkams garbės reikalas dalyvauti šioje Amsterdamo gimtadienio proga rengiamoje šventėje, kurioje dalyvauja ir karališkoji Nyderlandų šeima.

Toje šalyje būta panašių į mūsiškį laivų, nes ten pilna seklių vandenų, įlankų, tačiau kurėnas gali plaukti ir pusės metro gylyje, o iš kitų išsiskyrė autentiška konstrukcija, žmonės stebėjosi, kad padarytas iš natūralaus medžio. Medinių laivų ne taip ir daug, juos sudėtinga pastatyti ir prižiūrėti.

O kaip jį prižiūrite? Kokių ypatingų žymių turi kurėnas?

Medis impregnuojamas natūralia derva, išvaryta iš pušų kelmų. Taigi valtis "prigirdoma" derva, kuri neleidžia įsiveisti puviniams ir graužikams. Kaišiojama pakulomis. Kai statėme stiebą, įdėjom pinigą - kaip sėkmės talismaną, o iš senojo, sugriuvusio Pervalkos kurėno, pagal kurio pavyzdį pastatėme šį, palikome keletą geležies apkaustų. Idant išliktų archajiška dvasia, ateityje galvojame vilkėti senoviniais drabužiais, odiniais batais, išteptais žuvies taukais.

Kodėl apie kurėną sakoma: "Pusė namo - pusė laivo"?

Nes jo statybos technologija primena namų statybą. Paragės, storos ąžuolinės lentos sukaltos vinimis, laivas toks tvirtas, kad tarnavo kelioms žvejų kartoms - apie 60 metų. Kurėnai žvejojo poromis tempdami trisienį tinklą - korną, įgulą dažniausiai sudarė vienos šeimos nariai. Žūklė trukdavo paras, tad valgį gaminosi ant laužo, sukurto ant kurėno dugno papilto žvyro ar čerpių duženų. Žuvies pirkliai dažniausiai laimikį supirkdavo mariose.

Ką rašote laivo žurnale?

Fiksavome plaukiojimų vėjus, orus, visokius įvykius. Kai 2004 metais iš Kauno Nemuno sielių keliu plaukėme į Rusnę, teko pavargti praplaukiant po Tilžės tiltu, kurio tikslaus aukščio nežinojome. Stiebas - 9 metrai, tilto - irgi, problemiška buvo pasiguldyti tą stiebą, tad truputį rizikavome. Prieš vėją plaukdami penkiese susėdom ant burlentės. Kai liko iki tilto keletas metrų, tikrai atrodė, kad kliudysim. Bet praplaukėm. Na, o burių plyšimai, virvių nutraukimai - smulkmenos. Pati laivo konstrukcija labai gera, patikima, išsilaikiusi.

Aistmarių žvejai sveikino kurėno įgulą - R. Dailidę, S. Knapkį ir R. Adomavičių, prisimindami, kad panašiomis valtimis plaukė jų tėvai ir seneliai.

Su senuoju kurėnu, dabar stovinčiu ant kranto muziejuje, filmavotės?

Taip, Puipos filme "Elzė iš Gilijos". Yra daugybė kadrų su kurėnu, o kai jo nerodo - nieko gero iš to filmo ir nelieka, - juokiasi kapitonas. - Filmavomės Nidos, Rusnės šventėse, Ventspilyje, Ščecine. Užsimezga aibė kontaktų su įvairių šalių muziejais, uostais, laivininkais, žmonėmis, kurie prašo paplukdyti juos kurėnu.

Iš paskutinės, septintosios, kelionės grįžote birželio 13-ąją, penktadienį, buriavimui nesmagią dieną. Ką patyrėte?

Iki Gdansko mus nuvežė sunkvežimiu, paskui Vyslos protekom plaukėm į Aistmares, buvome šiltai sutikti įvairiuose Lenkijos miestuose. Surengėme bendrą ekspoziciją su Gdansko jūrų muziejumi, su kuriuo bičiuliaujamės. Pernai kilo mintis plaukt į Aistmares, ir buvo įdomu palyginti jas su Kuršmarėmis. Ten visiškai kitoniški laivai. Ščecino mariose patekom į labai stiprų vėją, aukštas ir trumpas bangas, kokių sekliose Kuršmarėse jokie vėjai negalėtų pašiaušti. Tad ten žvejybai buvo statomi ne plokščiadugniai laivai, o kyliniai. Atrakcija buvo, kai teko laivo stiebą įstatyti į vietą nuo tilto, keliant jį virvėmis, nes jį vežėmės nukeltą.

Apžvelgus visas keliones, matėme, kad ir ventspiliečius, ir gdanskiečius užkrėtėme idėja restauruoti senuosius laivus. Lenkai atstatė viduramžių slavų, vikingų laivelius, kurie stovi muziejinėse gyvenvietėse, bet nesenos praeities originalių burlaivių jie neturi.

Kur trauksite ateinančią vasarą ir kuo šiandien esate užsiėmęs?

Dar kartą norėtųsi pratęsti kelionę Kuršmarėmis, pietinės jų dalies pakrantėmis. Šiuo metu pastatėme žvejybinę dorę, venterinį laivą. Kaip ir kurėnus, dores drobėse įamžino Nidoje buvusios Vokietijos dailininkų kolonijos meistrai. Motorinės dorės po 1965 metų Kuršmarėse pakeitė kurėnus, jomis žvejojo ir jūroje. Atsiradus metalo laivams, kurėno likimas ištiko ir pušinę dorę. Tik kol kas tos dorės negalim nuleisti, nes norime naudoti originalų variklį, bet nepavyksta jo tinkamai sumontuoti. Muziejui reikia plaukiojančių laivų. O mūsų ekspedicija tęsis iki spalio mėnesio.

Ivona ŽIEMYTĖ