Šerti ar nešerti?

O kol kas - paskutinis vasaros savaitgalis, kurį praleisiu su klubu "Vienam gale kablys". Klubas, atsisveikindamas su vasara, organizuoja karpių gaudymo varžybas "Eik tu, karpi". Varžybos - lyg ir kompensacija patiems klubo nariams, kurie per didžiausią renginį Lietuvoje, karpių gaudymo varžybas "Kur tu, karpi?", dalyvauti neturi teisės.

Šiemet klubiečiai nusprendė nebekęsti tokios neteisybės ir susiorganizavo panašias varžybas, tik mažesnes. Pakvietė ir Myndę... o kaip be Myndės. Kitą šeštadienį ką nors parašysiu apie tai, kaip ten buvo, kas dėjosi, ar per barzdą varvėjo, ar ne.

Šerti ar nešerti?

Praėjusio šeštadienio puslapyje rašėme apie kelias populiaresnes vietas, kur ir nedaug kvalifikacijos turintis žvejys gali pagauti žuvų ir maloniai praleisti laiką. Šiandien - kažkuria prasme tęsiame tą temą, bandydami pasvarstyti apie tai, ar reikia šerti žuvis žvejybos vietoje, ar vis dėlto gaudyti nešertas?

Žymus žvejys ir šoumenas, daugumai matytas TV ekrane (panašiai kaip Paulius Korsakas, tik pasaulinio kalibro), Johnas Wilsonas, pašaro niekada nenaudoja ir savo poziciją aiškina labai paprastai - "žuvį reikia mokėti pagauti nenaudojant jokių stimuliatorių; žvejojimo malonumo ir žvejo kvalifikacijos viena iš dalių - sugebėjimas pažinti žuvies įpročius ir sugebėti pergudrauti be jokių technologinių fokusų".

Na, gal pažodžiui taip ir nesakė, tačiau mintis buvo tokia. Kita vertus, ką daryti gaudant tokias žuvis kaip dauguma karpinių žuvų? Šiais laikais jų šėrimas tapo aksioma. Gali būti, kad ir žuvys per keletą kartų į savo genus įsirašė informaciją, jog tam, kad kibtų, turi būti būtinai šeriamos.

Žvejojantieji žino, kad dažniausiai šėrimas duoda nemažą efektą, su sąlyga, kad šeriama teisingai ir teisingu pašaru.

Tiesa, būna ir tokių žvejybų, kai šerk nešėręs - nekimba. Tuo atveju aš iškilmingai pafilosofuoju - "žuvis ne seimūnas, jei nėr apetito, jokiu pašaru nenupirksi". Aš asmeniškai už tai, kad reikia šerti. Į žvejybą šiais įtemptais laikais važiuojame tam, kad pailsėtume, užsikrautume geromis emocijomis, kurių didžiąją dalį, be abejo, duoda žuvies kibimas.

Tokie jau dabar laikai... visur bėgte, visur reikia greito rezultato. Nors jokiu būdu nekritikuoju to "archajiško" žvejybos stiliaus, kai žuvį bandoma pagauti be jokių papildomų viliojimų. Kiekvienam savo. Šiek tiek patarimų iš asmeninės mano ir kitų žvejų patirties apie pašarus ir masalus.

Norint, kad sliekai įgautų gražų rausvą atspalvį, galima juos sudėti į dėžutę su drėgnais trintos raudonos plytos miltais arba laikyti pridėjus kavos tirščių.

Tarp kitko kavos tirščiai turi dar vieną gerą savybę - sliekai prisilaižę kofeino, vos atidarius dėžutę, stojasi piestu.

Užmauti ant kabliuko, raitosi kaip diskotekoje. Uodo trūklio lervas verta laikyti su arbatos tirščiais - ilgiau laikosi. Pačias uodo trūklio lervas galima laikyti sudėtas į dėžutę ir tualete po bakelio dangčiu. Vanduo ten keičiasi ir būna šaltas. Dar gerai laikosi sudrėkintos skudurėliu ir sudėtos į dėžutę šaldytuve.

Kartais žvejojant staiga nustoja kibti. Jei žuvis nebuvo peršerta, priežastys gali būti įvairios. Viena iš jų - žuvis dėl kažkokių tik jai žinomų priežasčių pakilo nuo dugno. Bandykite sumažinti gylį. Kartais padeda ir lengvas plūdės kilstelėjimas į viršų ir švelnus nuleidimas atgal. Neskubėkite ieškoti kitų vietų, pradžioje bandykite išsiaiškinti nekibimo priežastis.

Žvejojant atsitinka ir taip, kad žuvis pradeda kibti labai vangiai. Tuomet padėtį būtų galima bandyti pataisyti pridedant į pašarus papildomą kiekį kanapių. Taip daro dauguma žvejų sportininkų. Kanapės skatina žuvų virškinimą ir automatiškai atsiranda vietos naujam maistui. Apskritai kanapės yra mėgstamas daugumos karpinių žuvų maistas.

Jei gaudote srovėje ir didesniame gylyje, pašarus reikia pasunkinti - dėti sunkų balastą. Tam puikiausiai tinka sijotas smulkios frakcijos žvyras (tik ne nuo kelio). Bet atminkite, kad prieš dedant žvyrą į pašarą, jis turi būti pamerktas į vandenį tam, kad išmirktų. Sudėjus sausą žvyrą jis "susprogdins" pašarą, ir šie nedavę efekto nuplauks žemyn upe. Žvyrą prieš maišant į pašarą reikia trumpam užmerkti į vandenį.

Grįžtam prie jūros

Jūra po truputį vėsta, nuo jos traukiasi celiulitinių užpakalių armijos, kartu su jomis iš kopų pakrūmių evakuojasi interneto neturintys "dešinės rankos spartuoliai", lėtai atsėlina ruduo. Su rudeniu arčiau kranto ateis plekšnės ir kitos žuvys, vasarai užleidusios įšilusias seklumas poilsiautojams. Karklės ir Girulių pakrantėmis pradės slankioti neaiškūs tipai su ilgais "šakaliais", bandydami iškrapštyti iš vandens kokią plekšnytę.

Į pajūrį sugrįžta žvejai. Kas metai jų vis daugiau.

Tai yra ir klubo "Vienam gale kablys" nuopelnas, kažkiek prie to būrio gausinimo tikiuosi prisidėjo ir mūsų dienraščio puslapis žvejams, palyginti nemažai rašęs apie jūrinę žūklę. Gražu žiūrėti, kai kiekvienais metais klubo rengiamose varžybose "Karklė-200x" susirenka vis daugiau jūrinės žūklės entuziastų.

Kiekvienais metais pagaunama vis daugiau žuvies. Jau šio to išmokome, jau supratome, kad paplūdimys - ne tik ta vieta, kur galima pamirkyti užpakalį.

Čia galima pagauti ir žuvies. Ne toks jau ir mažas asortimentas, jei išvardinsim tik tas žuvis, kurios šiais metais buvo intensyviai gaudomos Baltijos pakrantėje. Sezonas prasidėjo ankstyvą pavasarį lašišų gaudymu.

Tiesa, geriausi laimikiai buvo sužvejoti Nidos pakrantėje, tačiau dėl kovos su lašiša verta ir pavažiuoti iki Nidos.

Paskui prie kranto pasirodė didelės plekšnės, kurios kibo iki pat birželio mėnesio. Būtų kibusios dar ir toliau, tačiau iš Karklės žvejus išstūmė poilsiautojai. Apie gegužės vidurį į vestuves susirinko vėjažuvės.

Juodkrantės ir Nidos pajūryje jas gaudė net nebrisdami į jūrą, nuo kranto. Nemirsetoje reikėjo pabraidyti, bet buvo verta, vėjažuvės kibo.

Nerašysiu apie tradicines žuvis - menkes, strimeles, kurių gaudymo tradicijos jau seniai susiformavusios.

Ne taip jau ir mažai gyvena Baltijoje, ar ne? O kur dar gėlavandenės žuvys, kartais kažkodėl pasimaišančios priekrantėje.

Nemirsetos paplūdimys jau nuo seno garsėja ungurių gausa. Vietiniai verslininkai ūdomis jų prigaudo tikrai daug. Ko jie ten trinasi - nežino niekas, gal net jie patys.

Pajūrio regioninio parko administracija taip pat deda nemažas pastangas, kad Baltijos priekrantė būtų nugulta žvejų.

Kitais metais turėtų atsirasti pora sutvarkytų privažiavimo prie jūros kelių žvejams, su valčių nuleidimo elingais ir aikštelėmis automobiliams. Gal po penkerių metų bus įprasta žvejoti paplūdimyje? Būtų smagu.

Savaitgalio orai

Sinoptikų pažadai savaitgaliui

Na, paskutinį savaitgalį sinoptikai žada visai nekokį. Atseit kiaurai lis. Be prošvaisčių. Vėjas - vakarų, pietvakarių, 5-9 m/s. Oro temperatūra apie 16 laipsnių. Nekas. Kaip reiks tą karpį su klubu gaudyti?

Sekmadienį beveik niekas nesikeičia. Ištisai lietus, vėjas tos pačios krypties, tik šiek tiek silpnesnis. Viena paguoda - sinoptikai kartais ir pameluoja. Labai norėtųsi, kad pameluotų šįkart.

Kas pietums?

Žuvienė su kukuliais ir bulvėmis

700 g žuvies, 10 pipirų, lauro lapeliai, 1 šaukštas miltų, 200 g prieskoninių daržovių, 1 šaukštas sviesto, 150 g grietinės, 3 litrai vandens, 4 virtos bulvės. Kukuliams: 300 g žuvų mėsos be kaulų, 0,5 riekės pyrago, pipirų, 0,5 kiaušinio, 1 šaukštas grietinės, svogūnas, 0,5 šaukšto sviesto.

Žuvų mėsą sumalti, sudėti išmirkytą ir nuspaustą pyragą, spirgintą svieste svogūną, maltų pipirų, druskos, grietinės, kiaušinį ir išmaišyti. Iš masės padaryti nedidelius apvalius kukuliukus, pavolioti juos miltuose ir išvirti tame pačiame sultinyje. Bulves nuskusti, nuplauti ir apvaliu peiliu išpjauti mažas bulvytes arba supjaustyti kubeliais ir išvirti pasūdytame vandenyje. Nukošus sudėti į sultinį.

Sąmonės nuotrupos

Rytas Paryžiuje. Ramu tylu. Tik kiemsargis gatvę šluoja. Lėtai ir didingai: vžyyyk, vžyyyk, o po to staiga greitai: vžyk, vžyk, vžyk, žvyk. Atsidaro langas, išlenda susitaršiusi panelė ir pasipiktinusi pareiškia: - Ponas kiemsargi, jūs visą Paryžių išmušate iš ritmo..

Deginasi karpis keptuvėje ir galvoja: - Na va, seniai norėjau pailsėti, bet vis laiko neužtekdavo ...

Grįžta vyras iš eilinės nesėkmingos žvejybos ir teisinasi žmonai: - Sliekai negeri, košė blogai buvo išvirta, duonos minkštimas greitai nuo kabliuko nukrenta, tešla vėl per skysta buvo ... todėl žuvis ir nekimba.

Žmona pagalvojo ir sako: - Aš iki šiol nesuprantu, ant ko tu mane pagavai..?

Paskutinis vasaros savaitgalis... o kada ta vasara buvo?