Sovietų lyderis Leonidas Brežnevas vartojo daug migdomųjų ir raminamųjų

Knygos, pavadintos „Leonidas Brežnevas – valstybės veikėjas ir aktorius Stalino šešėlyje“, kuri pateikiama kaip biografija, autorė – vokiečių istorikė, Bremeno universiteto Rytų Europos tyrimų centro direktorė Susanne Schattenberg.

Per interviu „Radio Svoboda“, ji sakė, kad pirmose dalyse aprašo Stalino laikus. Jie svarbūs, norint suprasti, kas buvo L. Brežnevas. Ir kad jis išėjo iš Stalino šešėlio.

Per tyrimą istorikė įsitikino, kad L. Brežnevas nuolat būdavo streso būsenoje. Todėl jis blogai jautėsi.

Norėjo būti aktoriumi

Klausiama, kokios sovietų vadovo savybės labiausiai nustebino, S. Schattenberg sakė: „Aktorystė. Vaikystėje jis svajojo tapti aktoriumi, jaunystėje kartu su seserimi ir broliu dalyvavo televiziniuose pastatymuose ir papildomai užsidirbdavo teatre kaip statistas.“

Istorikės teigimu, savo memuaruose bendradarbiai prisimena, kad septintame ir aštuntame dešimtmetyje L. Brežnevas mėgdavo užsilipęs ant kėdės deklamuoti rusų poeto Sergejaus Jesenino eilėraščius.

Kitoks, negu N. Chruščiovas

Tyrėja mano, kad viena iš priežasčių, kodėl L. Brežnevas ilgai išbuvo valdžioje, – asmeninės savybės.

„Kai kurie jo konkurentai įsitikinę, kad CK generaliniu sekretoriumi tapo atsitiktinai, jog tai buvo nelaimingas atvejis, kad jis taip ilgai liko poste, – sakė S. Schattenberg.

Vokiečių istorikės nuomone, L. Brežnevas domėjosi šalies problemomis, buvo mokėjo klausytis žmonių, užduodavo daug klausimų, buvo gana demokratiškas. Ir kad tai buvo svarbu po Nikitos Chruščiovo, kuris paskutiniu vadovavimo laikotarpiu vis labiau terorizavo aplinkinius. Jis viešai aprėkdavo ir iškeikdavo paskutiniais žodžiais, netikėtai atleisdavo iš pareiggų, laužė karjeras, žodžiu, sėjo baimę. N. Chruščiovo bijojo Politinio biuro nariai, apie kuriuos jis sakė, kad tai – tik senukų krūva ir visus juos reikia išvaikyti.

Nuotrauka, daryta 1963 metų balandį Krasnodare. Sovietų lyderis Nikita Chruščiovas (dešinėje) ir būsimas vadovas Leonidas Brežnevas (kairėje) su Kubo prezidentu Fideliu Castro ir kitais asmenimis.

Vengė nuteikti prieš save

Manoma, kad L. Brežnevas neturėjo lyderio išvaizdos, nieko ryškaus, ypatingo. Net kai atleisdavo žmones iš pareigų, nors ir formaliai, klausdavo sutikimo. Po to parūpindavo kitus gerus postus, taip pat tuo, kad jie ir jų vaikai turėtų butus, pasakojo istorikė.

Tokiu būdu jis vengdavo nuteikti prieš savo žmones, bet to, tai buvo preventyvios priemonės išvengti naujo galimo pučo, mano knygos autorė.

Atsiliepė Stalino laikai

„Stalino laikai yra svarbūs, kad galima būtų suprasti L. Brežnevą. Tai, ką patyrė Stalino laikais, atsiliepė tada, kai pats buvo CK generalinis sekretorius, – sakė S. Schattenberg. – Manau, kad jis visą gyvenimą kovojo su Stalino šešėlio įtaka ir galiausiai nuo jos išsivadavo.“

Tačiau, kaip teigė istorikė, tuo metu daug kas Vakarų pasaulyje kalbėjo, kad L. Brežnevas yra stalinistas, kad vėl kelia Staliną ant pjedestalo. Vis vis dėlto ji mano, kad jis nenorėjo ir neketino Stalino reabilituoti, kad tą laikotarpį laikė nežmogišku, jog jis pasibaigė niekada negrįš. Manė, kad tokiais metodais vadovauti negalima.

Stresas ir vaistai

Per tyrimą istorikė įsitikino, kad L. Brežnevas nuolat būdavo streso būsenoje. Todėl jis blogai jautėsi.

„Kalbant apie L. Brežnevo sveikatą, įdomu, kad jis neturėjo infarktų ar insultų, kaip buvo manoma Vakaruose. Tačiau galima sakyti, kad buvo narkomanas, nes vartojo labai daug migdomųjų, atpalaiduojančių, raminančių vaistų“, – pasakojo S. Schattenberg.

Anot knygos autorės, šios problemos L. Brežnevui kilo, kai jis dar buvo gana jaunas. Vėliau jos tik paaštrėjo. Ypač tada, kai teko užsiimti užsienio politika. „Jam būdavo sunku atlaikyti stresą“, – sakė S. Schattenberg.

Turistams patinka fotografuotis prie Berlyno sienos, ant kurios pavaizduotas sovietų lyderio Leonido Brežnevo (kairėje) ir Rytų Vokietijos vadovo Ericho Honeckerio (dešinėje).

Valdžią dalijosi su J. Andropovu

Istorikės nuomone, L. Brežnevas nebijojo Jurijaus Andropovo ir nelaikė jo konkurentu.

„1957 metais L. Brežnevas paskyrė jį į KGB pirmininko postą. Sudarė paktą, pagal kurį jie pasidalijo valdžią. J. Andropovas užsiėmė dididentais. L. Brežnevas nenorėjo to daryti ir nenorėjo gilintis, apie ką mąsto tie kitaminčiai. Jis džiaugėsi, kad yra toks žmogus, kaip J. Andropovas, kuris ėmėsi šio „purvino“ darbo“, – pasakojo knygos autorė.

Istorikė mano, kad sprendimą, jog Sovietų Sąjungą 1979 metų gruodžio 25 dieną įves karines pajėgas į Afganistaną, L. Brežnevas priėmė ne savarankiškai, o dėl J. Andropovo įtakos.