Specialios paskirties ekstrasensai

Specialios paskirties ekstrasensai

Vaiduokliai, šmėklos, moterys baltais, vyrai - juodais drabužiais... Baisūs pasakojimai apie juos daugelį šimtmečių trikdo žmogaus sąmonę, gąsdina suskeldėjusių grindlenčių girgždesiu, judančiomis užuolaidomis, šešėliais nuo ugnies liepsnos kamine. Tuo sunku patikėti, dar sunkiau - atskirti tiesą nuo prasimanymų, ir nustatyti prigimtį to, ko liudytojais teko būti.

Šmėkla žalia suknele

Neretai būna taip, kad šmėklos ne tik gąsdina žmones, bet ir ateina prašyti pagalbos. Daktarui Stivenui Mičelui per savo ilgą karjerą teko būti ir Amerikos gydytojų asociacijos, ir Amerikos neurologų bendrijos prezidentu. Būtent atsižvelgiant į tokią aukštą visuomeninę padėtį, tai, kas kartą atsitiko S.Mičelui, pelno pasitikėjimą.

Tą vakarą daktaras gulėjo lovoje ir skaitė knygą. Staiga apačioje prie įėjimo negarsiai skambtelėjo skambutis.

Atidaręs duris daktaras pamatė nepažįstamą merginą. Ji buvo gana lengvai apsirengusi tokią naktį - be palto, apsiavusi įprastus ilgaaulius batus, užsivilkusi storą vilnonę žalią suknelę. Daktaras greitai suprato, kad mergina greičiausiai iš vargšų kvartalo kalvos apačioje. „Mano motina sunkiai serga, - tarė lankytoja. - Jai skubiai reikalinga jūsų pagalba, pone, prašau eiti su manimi“.

Išblyškęs veidas, nesuvaidintas nekantrumas balse, ašaros akyse paskatino S.Mičelą neatsisakyti. Po kelių minučių jie išėjo iš namų ir nuėjo per pūgą į kalvos pusę, kaip ir numanė daktaras. Mergina pakeliui nepratarė nė žodžio. Ji ėjo priekyje neatsisukdama. Pagaliau jis pasuko į siaurą skersgatvį. Laikydamasis beveik prie pat jos, daktaras pakilo tamsiais laiptais, perėjo koridorių, vos apšviestą žibalinės lempos. Mergina tyliai atidarė duris ir žengė į šoną praleisdama į priekį S.Mičelą.

Prie sienos ant lovos gulėjo vidutinio amžiaus moteris. Ji sunkiai kvėpavo. Daktaras ją apžiūrėjo. Moteris sirgo pneumonija ir, kaip teisingai sakė mergina, ji buvo kritinės būklės. Tokiomis sąlygomis gydytojas daug padaryti negali. Jis jai davė vaistų ir pažadėjo rytoj vėl aplankyti.

S.Mičelas apsisuko, kad paprašytų merginos pakurti krosnį: tokiame šaltyje ligonis negali gulėti. Bet kur gi ji? Juk jis jos nematė nuo to laiko, kai įžengė į kambarį. Jis dar kartą apsidairė. Senos spintos durelės buvo pravertos. Joje kabėjo drabužiai, kuriais vilkinčią merginą jis matė vos prieš keletą minučių: stora vilnonė žalia suknelė ir ilgaauliai batai. Kada gi ji spėjo persirengti? Priėjęs prie skalbinių spintos, įdėmiai apžiūrėjo drabužius, ligonė stebėjo akimis jo veiksmus. Daktaras Mičelas palietė batus ir šaliką. Jie buvo sausi!

„Tai mano dukros rūbai“, - pratarė moteris. „Taip, aš žinau, - pasakė gydytojas. - Bet kur jūsų dukra? Aš turiu su ja pakalbėti“. Stojo slegianti tyla. Moteris lėtai pasisuko veidu. Ji verkė. „Pakalbėti su ja? Daktare, štai jau du mėnesiai kaip ji mirė!“

Ką matė kunigaikštis?

Istorikai žino ir kitą įdomų liudijimą - Rusijos imperatoriaus Pavelo pasakojimą. Vieną kartą jis, dar būdamas didžiuoju kunigaikščiu, kartu su Aleksandru Kurakinu slapčia išėjo pasivaikščioti.

Prie vieno gatvės posūkio Pavelas pamatė aukštą liesą figūrą, vilkinčią apsiaustu. „Aš negalėjau įžvelgti nė vieno jo veido bruožo, - vėliau prisimindavo imperatorius. - Man pasirodė, kad jo kojos, kai jis žengė šaligatvio plytomis, skleidė keistą garsą - lyg akmuo atsimuštų į akmenį. Aš nustebau ir mane apėmęs jausmas sustiprėjo, kai pajutau iš kairės ledinį šaltį - iš nepažįstamojo pusės“.


A.Kurakinas nematė jokios šmėklos ir negirdėjo jos žingsnių garso. Vėliau jis bandė įtikinti savo palydovą, kad visa tai buvo ne daugiau nei sapnas naktinio pasivaikščiojimo metu. Bet Pavelas nesutiko: „Aš prisimenu kiekvieną šio vaiduoklio smulkmeną ir, kaip ir anksčiau, teigiu, kad tai buvo vaiduoklis, ir viskas, kas yra susiję su juo, mano atmintyje iškyla taip pat aiškiai, lyg tai būtų atsitikę tik vakar. Parėjęs namo pajutau, kad mano kairysis šonas suakmenėjo nuo šalčio, sušilau tik po kelių valandų, nors iš karto atsiguliau į šiltą lovą“.

Neseniai anglų parapsichologai pabandė įrengti specialią matavimo aparatūrą, sumontuoti temperatūros daviklius senovinėje pilyje, kur šmėkla pasirodydavo nuolat tomis pačiomis dienomis ir valandomis. Kai vaiduoklis pasirodė, mokslininkų prietaisai užfiksavo, kad temperatūra nukrito devyniais laipsniais! Šių tyrimų duomenis sulyginus su imperatoriaus Pavelo pasakojimu peršasi išvada, kad jo teiginys apie šaltį kairiajame šone nėra nei sapnas, nei pramanas.

Šeimos dalis - šmėkla

1978 metasi Nevados valstijoje jaunavedžių pora nusižiūrėjo nedidelį namelį už miesto. XVIII a. pastatas nekėlė jokių įtarimų. Norėdamas pasitarti su jaunąja žmona, vyras nusprendė padaryti nuotraukų, o jau tada nuspręsti, kraustysis čia ar rinksis ką nors šiuolaikiškesnio. Nuotraukoje, padarytoje viename iš kambarių, buvo aiškiai pastebimi žmogaus veido kontūrai: vidutinio amžiaus susiraukęs vyras, platūs skruostikauliai, ilgi ūsai, įdėmus žvilgsnis. Nuotrauka buvo parodyta specialistams.

Ddžordžas Maršalas, Pentagono kompiuterinio fotofilmavimo ekspertas, pareiškė: „Ši nuotrauka tikra. Tai - ne klastotė. Nustačiau tai kompiuterinės grafikos ir nuotraukos mikroskopinės analizės metu“.

Nekreipdami dėmesio į ekspertų išvadas, jaunavedžiai įsikėlė į namą. Netrukus su šmėkla užsimezgė draugiški santykiai. Ji pradėjo rodytis jaunesniajai šeimos dukteriai, saugodama ją kiekvieną naktį. Mergaitė vaiduoklį pavadino Samueliu. Išskyrus silpną švytėjimą ir žingsnius naktimis, jis daugiau niekaip neparodydavo savo buvimo.

1981 metais šeima persikėlė į kitą valstiją. Kaip jie nustebo, kai naujuose jų namuose pasirodė Samuelis! Tie patys žingsniai naktimis, tas pats silpnas švytėjimas. Namiškiai taip prie jo priprato, kad šmėkla, tapusi šeimos nare, buvo priimama visiškai ramiai.

Drėgnos žemės kvapas

Paranormalių tyrimų srities specialistai, remdamiesi šimtais liudijimų, išskiria pagrindinius vaiduoklio ir gyvo žmogaus panašumus bei skirtumus.

Šmėkla paprastai atrodo reali ir apčiuopiama. Ją galima apeiti ir apžiūrėti iš bet kurio taško. Tamsoje, jeigu šmėkla neskleidžia silpnos šviesos, jos, kaip ir žmogaus, nesimato. Šmėkla gali stovėti ant žemės, o gali sklęsti virš jos. Artimai kontaktuojant galima išgirsti jos kvėpavimą ir nuo jos sklindantį drėgnos žemės kvapą. Šmėkla gali kalbėtis su žmogumi, atsakinėti į jo klausimus. Ji gali prisiliesti ir tai juntama. Pats žmogus negali prisiliesti prie šmėklos, ranka neįmanoma jos pajusti, tik šaltį.

Nuo šmėklos krenta šešėlis, bet ji neatsispindi veidrodyje ir nepalieka pėdsakų ant žemės ar ant sniego.

Nepaisydami surinktos informacijos, parapsichologai siūlo nesekti televizinių šmėklų medžiotojų pavyzdžiu ir žiūrėti į šmėklas kaip į telegrafo stulpą - praeiti pro jas, lyg jų nepastebėtume. Daugeliu atvejų toks būdas išsaugo sveikatą ir neturi jokių pasekmių. Priešingai - kontaktuodami su vaiduokliais galite sulaukti nemalonių netikėtumų.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder