Jeigu padalytume visus žmones, su kuriais kada nors sąveikaujame pagal šeimos matricą, tai gautume tris pagrindinius vaidmenis, kuriuos jie vaidina jūsų gyvenime: tėvų, vaiko ir brolių– seserų.
Kas neleidžia mums būti sėkmingiems ir laimingiems?
Viršininkai vaidina tėvo vaidmenį. Mokytojai, dėstytojai, pedagogai – taip pat.
Kolegos vaidina brolių– seserų vaidmenį. Bendramoksliai ir draugai – taip pat.
Klientai keistu būdu atlieka vaikų vaidmenį. Jūs jiems padedate ir darote juos laimingais, o jie, gavę „ledinukų“, eina pasivaikščioti gatve su draugais. Jums tenka atsakomybė.
Vaikai (netikėta!) atlieka vaikų vaidmenį.
Tėvai imasi vaikų vaidmens.
Partneriai, ir tai įdomiausia, atlieka naują ketvirtą vaidmenį jūsų gyvenime. Jie vaidina jus pačius. Tikras susitikimas su partneriu – tai susitikimas su savimi. Juk poros santykių užmezgimas ir išgyvenimas – ne kas kita kaip gilaus santykių su savimi proceso išgyvenimas.
Kai vaikystėje žmogaus poreikiai nebūna pakankamai patenkinami, visi vaidmenys susimaišo. Vaikams primetamas tėvų vaidmuo. „Aš tave pagimdžiau, o tu kompensuoji mano meilės ir artumo poreikį“. Tėvams primetamas vaiko vaidmuo: „Tu mane pagimdei, ir aš skolinga tau iki gyvenimo pabaigos, rūpinsiuosi tavimi“.
Situacijos, kai vaikų vaidmuo perkeliamas viršininkams, mokytojams, teisėjams, treneriams būna vertos nebylaus filmo su Busteru Keatonu – viena už kitą komiškesnės scenos.
Vaikystėje negavęs užtektinai meilės ir artumo iš svarbaus asmens, suaugęs ieško tarp visų jam prieinamų žmonių to, kuris galėtų suvaidinti jam tokio personažo vaidmenį, iš kurio galėtų gauti jam trūkstamų resursų.
Mes per visą gyvenimą kompensuojame savo trūkumus, kiekvieną žmogų priimdami ne tokį, koks jis yra, o tokį, kokį mes norime jį matyti.
Kuo čia dėta laimė ir sėkmė? Juo labiau kad sėkmė ir laimė gyvenime neįmanomos be žmonių ir glaudžių santykių su jais užmezgimo, o ne mūsų išgalvotų vaidmenų.
Daugiau už kitus kompensacijos mechanizme kliūna partneriams. Jiems priskiriamas tai tėvo, tai motino, tai brolių ar seserų vaidmenys. Per juos mes stengiamės kompensuoti sau negautus resursus iš asmenų, kurie anksčiau turėjo mus pamaitinti.
Vienas iš kompensacijos paieškų požymių – tai didelis santuokų skaičius. Daugumoje atvejų pasakojimai sau ir aplinkiniams apie rimtus santykius, stabilumą, bendrus namus – ne kas kita kaip miglos pūtimas sau, kad nereikėtų prisipažinti jog siekiate kompensacijos.
Kad ir kaip keista, žmogus, kuris neieško kandidato į kompensacinius vaidmenis, neskuba sudaryti santuokos. Jis siekia santykių dėl santykių – jų gilumo, stiprumo, ribų. Ir pati santuoka čia yra antrinis dalykas. Todėl kad santykiai yra svarbi gyvenimo dėlionės dalelė, padedanti jums būti ir išlikti savimi. Jūsų partneris yra tas, kuris palaikų antrąją jūsų svarstyklių lėkštę .
Kompensacinio mechanizmo įveikimo kelias – tai sąmoningumo kelias. Todėl tuo momentu, kad vaikas, praeidamas pro šokoladuką vitrinoje, supranta, kad nori nusipirkti jį ne todėl, jog užsimanė ko nors saldaus, o todėl, kad tuo momentu jis labai ant ko nors pyksta ar nori užslopinti šokoladuku kokį nors kitą emocinį alkį, jis tampa suaugusiu, kuriam daugiau kompensacijos nebereikia., rašo „Econet‘.
Jis nusipirks sau šokoladą, kai tikrai jo norės. Žinoma, įveikti pagundą galima ne iškart. Bet suvokimas, kuo, kada ir ką stengiatės sau kompensuoti, padeda atskirti tai, ko mums iš tikrųjų reikia, nuo to, kuo mes stengiamės tai kompensuoti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą