2007 m. garsus smuikininkas Džošua Belas (Joshua Bell) nutarė atlikti eksperimentą: metro stotyje jis praeiviams inkognito griežė Stradivarijaus smuiku. Reikia pasakyti, kad Dž.Belas - išties garsus muzikantas, pelnęs daugybę apdovanojimų, be to, jis dalyvauja populiariose pramoginėse ir šviečiamosiose televizijos laidose. Buvo galima tikėtis, kad į jį daug kas atkreips dėmesį, juolab jis griežė net 43 minutes. Ir vis dėlto iš visos minios, kuri praėjo pro jį metro, jį pažino tik vienas žmogus, ir dar keli, nors ir nepažino iš veido, susižavėjo puikiu atlikimu.
Žinoma, mūsų suvokimas labai priklauso nuo įpročio: mes nesame pasirengę išgirsti puikiai atliekamos klasikinės muzikos metro ar gatvėje, todėl Džošua Belas ir liko nepastebėtas. Vis dėlto Dž.Belo eksperimentas - moksline prasme ne visai eksperimentas: žmonių, kurie ėjo pro šalį, niekas neklausinėjo apie tai, ką jie mano apie muziką, ir niekas nesidomėjo, kas vyksta jų smegenyse, o ir Dž.Belas griežė vienas, nors šalia galbūt reikėjo pastatyti tikrą gatvės muzikantą.
Norėdami geriau išnagrinėti šį suvokimo fenomeną, trijų Amerikos universitetų mokslininkai nutarė patikrinti, ar išties žmones traukia ne tik pati muzika, bet ir atlikėjo autoritetas. Buvo skenuojamos neturinčių specialaus muzikinio išsilavinimo 20-ies savanorių smegenys jiems klausantis kelių trumpų muzikos kūrinių ištraukų. Jie galėjo išklausyti to paties muzikos fragmento dvi versijas: vieną atliko konservatorijos studentas, kitą - pasaulinio garso muzikantas. Kai kurias atvejais mokslininkai specialiai apgaudinėjo savanorius, „žvaigždės“ grojimą įvardydami kaip studento, ir atvirkščiai. Eksperimento dalyviai buvo paprašyti įvertinti muzikos teikiamą malonumą pagal 10 balų sistemą. O skenuojant buvo stebima, kokios kiekvieno respondento smegenų sritys aktyvėja klausantis. Įsitikinimas muzikanto profesionalumu klausytojus vertė muzikai skirti daugiau dėmesio. Kai savanoris pirmenybę teikdavo profesionalesniam muzikantui priskiriamam grojimui, suaktyvėdavo smegenų sritys, susijusios su malonumu ir atlygio sistema. Įdomu, kad smegenys „buvo pasirengusios“ mėgautis muzika dar prieš nuskambant akordams, tai yra vos paskelbus atlikėją. Bet tarp savanorių buvo ir tokių, kuriems labiau patiko „studentiški“ įrašai. Tie žmonės reagavo būtent į muziką, o ne į atlikėjo pavardę. Klausantis muzikos fragmentų, aktyvesnės buvo jų smegenų sritys, susijusios su kognityviniais procesais ir atsakingos už įvairios informacijos lyginimą. Kognityvinė kontrolė taip pat veikė visą laiką, kol žmogus klausėsi muzikos ištraukos. Galbūt didesnis dėmesingumas ir padėjo šiems respondentams atpažinti apgaulę ir pasirinkti tikrai puikaus muzikanto grojimą. Kitaip tariant, jie kažkaip įveikdavo suvokimo klaidą, vadinamą autoritetu - kai mes iš anksto esame pasirengę teigiamai priimti tai, ką atlieka koks nors visų pripažintas, didis artistas. Psichologijos požiūriu čia tikriausiai nėra nieko ypatinga: daugelis yra susidūrę su tuo, kad žmogus būna nuoširdžiai pasirengęs mėgti ką nors vien todėl, kad tą „ką nors“ dera mėgti. Bet mokslininkus šiuo atveju labiausiai domino smegenų aktyvumo skirtumai.
Nors eksperimento objektas buvo muzika, greičiausiai tas pats vyksta ir tuomet, kai žiūrime filmą, skaitome knygą, kai renkamės, kokį kompiuterį pirkti ir kokiomis naujienomis tikėti. Išties, pasitikėti „autoritetinga nuomone“ yra paprasčiausia, ir kai kam pakanka parodyti lentelę su užrašu „Ekspertas“, kad jie patikėtų bet kuo vien dėl „autoritetingos nuomonės“. Kita vertus, be autoritetų yra tiesiog neįmanoma gyventi: niekas negali žinoti visko, ir, šiaip ar taip, tenka kliautis žmonių, įsigilinusių į vieną ar kitą sritį, nuomone. Galų gale dėl teisybės reikia pasakyti, kad autoritetas - tik konkretus atvejis, turint omeny bendrą polinkį laikytis tam tikrų nuostatų. Grįžtant prie gatvės muzikantų, nesunku įsivaizduoti žmogų, kuris yra įsitikinęs, kad visi gatvės atlikėjai klausytojams tikrai dovanoja džiaugsmą, laisvės pojūtį ir t.t., nepriklausomai nuo to, kas, ką ir kaip groja. Geriausia, aišku, kad tarp objektyvumu ir nuostatomis-autoritetais grįsto suvokimo vyrautų bent jau apylygė pusiausvyra. O neurobiologijos laimėjimai čia galėtų padėti. Tos psichologinės ypatybės, apie kurias kalbėjome, pasakodami apie dvi klausytojų grupes, suprantama, priklauso nuo smegenų struktūros: vienų kognityvinės kontrolės centrai nuo gimimo yra stipriau susiję su malonumo centrais, kitų silpniau. Bet smegenys - labai plastiškos, ir jeigu atmintį, kaip manoma, galima pagerinti magnetine stimuliacija, gal būtų panašiai įmanoma ir smegenų aktyvumą sureguliuoti taip, kad būtų pasiektas aukso vidurys tarp objektyvaus suvokimo ir pasitikėjimo autoritetais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą