Jų pagaunama iš tikrųjų daug. Tik dėl oro sąlygų toli gražu ne visada pasiseka išplaukti į jūrą.

Šiandien puslapyje - apie tokiam metų laikui neįprastą žuvį šapalą, apie ešerių gaudymą ir bendra informacija apie kibimą praėjusią savaitę. Šiek tiek informacijos apie žuvies paruošimą, būtent - apie kepimą. Kitą šeštadienį išspausdinsime labai paprastos rūkyklos - kepimo krosnelės brėžinuką, kurioje galėsite išsirūkyti žuvį tiesiog žvejybos metu.

Mūsų vandenų žuvys

Šapalai rudenį

Rasti šapalą pagrindinėje srovėje vėlyvą rudenį - nedaug šansų, ši žuvis retai ryžtasi tokiu laiku ieškoti maisto stipresnėje tėkmėje. Šapalas taupo energiją, laikosi ten, kur ramiau. Kadangi medžiagų apykaita sulėtėjusi, šapalas maitinasi kur kas rečiau. Šaltuoju metu dideli šapalai ieško ramių buveinių, kuriose galėtų tūnoti neeikvodami jėgų, bet jos, tos buveinės, turėtų būti panašios į vietas, kuriose gyventa vasarą. Mažesnių upelių žiotyse šaltuoju metu šapalą sugauti sunku. Šios žuvys mėgsta žiemoti didesniuose vandens plotuose, kartais traukiasi į tvenkinius, didesnes senvages. Upeliuose lieka ypač didelės žuvys, kurios gyvena ir medžioja pavieniui. Natūraliai patiektas masalas - vienas svarbiausių dalykų meškeriojant šapalus šaltuoju metu. Jis turi plaukti su srove. Apie kokį nors stipresnį prilaikymą negali būti nė kalbos. Prilaikyti masalą galima tik akimirką ir tik tuo atveju, jei valas itin plonas. Didžiausi šapalai būna prie dugno ar kiek virš jo. Masalas gana greit atsiranda šapalo matymo zonoje, bet žuvis jo neatakuoja staiga. Vasarą, kai šapalai laikosi srovėje, masalą jie atakuoja agresyviai, daug nesvarsto. Šaltuoju metu masalo link jie juda neskubėdami, pajutę kabliuką reaguoja kaip ir vasarą - agresyviai priešinasi. Bene geriausias masalas šaltuoju metu - maži sliekiukai. Musės lervos naudingos retai, augalinės kilmės masalus šapalai visai ignoruoja. Didesnėse upėse prie nuotekų vamzdžių šapalai griebia viską, bet mažesnėse švariose upėse geriau žvejoti sliekais. Naudingiau, kai sliekas gyvas, juda, taigi keisti masalą reikia gana dažnai.

Ešerių žvejyba kanaluose rudenį

Šilutės rajone kanalų pakanka. Vieni maži, beveik be vandens - gali peršokti, kiti didesni, platesni - kaip padoresnė upė.

Kai kuriuose kanaluose nebūna daug žvejų. "Čia nėra žuvies", - teigia meškeriotojai ir traukia į Nemuną didžiųjų rudens lydekų ir sterkų gaudyti. Vasarą kanaluose kartais galima sutikti vietos žvejų, net karosus gaudančių močiučių, bet rudenį jie lieka tušti. Vis dėlto kanalai - gana įdomios žūklės vietos.

Tai tarsi nedidelės tiesios be srovės upės, kuriose galima rasti ešerių.

Nesakau, kad visuose kanaluose įmanoma pagauti ne delno dydžio, bet normalų ešerį, bet, ilgiau patyrinėjęs kanalus, galiu pasakyti, kad tarp jų yra čempionų, kuriuose ešerių ir daug, ir solidžių, bet pasitaiko ir beviltiškų pašalaičių, kuriuose dėl tam tikrų priežasčių gyvena tik neūžaugos ešeriukai.

Kanaluose visada pradedu žvejoti nedidelėmis sukriukėmis.

Sukriukė - masalas ešerių nuotaikoms išsiaiškinti. Jei ešeriai griebia sukriukes, vadinasi, diena puiki: nesunkiai įsiūlysite žuvims nedidelį guminuką ar voblerį. Metimų taktikos nėra: išilgai kranto, šiek tiek toliau nuo kranto, į vidurį, priešingo kranto link ir t.t.

Žvejoti visada pradedu arba sidabrinėmis, arba juodais dryželiais išmargintomis sidabrinėmis sukriukėmis.

Kodėl dryželiai ne raudoni, bet juodi? Mano nuomone, jei ešeriai pakilios nuotaikos, pats geriausias masalas - juodais dryželiais išmarginta sukriukė. Žinoma, naudingos ir kitų atspalvių sukriukės, bet šios man geriausios. Dažniausiai naudoju 1 numerio blizgutes. Daugelio teigimu, masalą reikia traukti labai lėtai, bet žūklės kanaluose patirtis sako ką kita.

Anksčiau ir aš masalą traukdavau lėtai ir prie pat dugno. Ešeriai, žinoma, kibdavo, bet keli atsitiktiniai atvejai privertė viską vertinti kiek kitaip ir pabandyti žvejoti ne taip kaip rašoma žurnaluose.

Kurį laiką paeksperimentavus, pavyko rasti efektyvesnę sukriukės traukimo techniką. Negalvokite, jog tereikia sukriukę traukti pašėlusiu tempu, ir tiek.

Vien tempas nieko nereiškia. Sakykime, žvejodami ešerius sukriukę lėtai traukiame palei dugną.

Mūsų masalas sudomina žuvį, bet žuvis, užuot jį griebusi, beveik iki kojų seka iš paskos. Finalas dvejopas: prie kojų ešerys arba užkimba (mažesniųjų privilegija) arba dingsta (didesniųjų polinkis).

Vadinasi, žuvis gerokai anksčiau turi būti priversta griebti, o priversime greičiau traukdami masalą. Bet vien greitesnio tempo neužtenka, nes ne visi ešeriai į tai reaguoja palankiai.

Teko dar kiek paeksperimentuoti, kol įsitikinau, kad labiausiai ešerius sunervina aukštyn, t. y. vandens paviršiaus link, sprunkantis grobis.

Mano žūklės technika sukriukėmis pasikeitė. Užmetęs masalą, dabar niekada jo netraukiu tolygiai.

Elgiuosi kiek kitaip: iš pradžių valą vynioju vidutiniu tempu - sukriukė plaukia ramiai; praėjus kuriam laikui, traukiu greičiau ir keliu aukštyn spiningo viršūnėlę, kad sukriukė nuo kanalo dugno kiltų vandens paviršiaus link.

Nesulaukęs stuktelėjimo, nusiraminu. Spiningo viršūnėlę nuleidžiu, bet tik tam, kad po akimirkos iš naujo viską pakartočiau. Taip žvejodamas, matau mažiau blizgę besigainiojančių ešerių, bet daugiau jų parsitempiu į krantą.

Triukas nesudėtingas, nereikalauja jokių didesnių pastangų. Nesu garantuotas, kad jis toks pat efektyvus žvejojant ežeruose, kur ešeriai maitinasi būriais, bet kanaluose, kur dažnai medžioja pavieniai ešeriai, šis triukas man padeda.

Kas, kur, ant ko?

Kibimas

Po truputėlį pradeda judėti vėgėlės. Praėjusį savaitgalį Nemune prie žirgyno jungtinė kauniečių ir klaipėdiečių kompanija atidarė vėgėlių gaudymo sezoną. Žuvys ne rekordinės ir jų nedaug, tačiau jau juda.

Šiek tiek geresni rezultatai aukščiau, ties Rambynu ir Viešvile. Apie Miniją žinių nėra, matyt, dar nėra ir vėgėlių.

Iki šiol puikiai kimba menkės, tačiau čia problema kita - vėjuoti orai ne visada leidžia išplaukti į jūrą.

Menkių aktyvumas neturėtų sumažėti ir artimiausiu laiku, vyraujantys šiaurės bei vakarų vėjai sulaiko gėlą Kuršių marių vandenį, dėl to menkių turėtų būti ir arčiau kranto, ir galbūt stambesnių.

Nuo Palangos tilto ir nuo abiejų molų gan sėkmingai gaudomos plekšnes.

Bet ta pati problema - bangavimas ne visada leidžia žvejoti. Neblogi spiningautojų rezultatai.

Rusnės kanaluose kimba ir ešeriai, ir lydekos. Minijoje, kaip visada rudenį ir pavasarį, kimba kuojos, tačiau šiuo metu vanduo gana aukštas, todėl gaudyti plūdine meškere sudėtinga.

Kas pietums?

Kaip paruošti žuvį

Terminiai žuvies apdorojimo būdai parenkami pagal žuvies mėsoje esantį vandens kiekį. Pagal tai žuvys skirstomos į: 1. Labai vandeningas (ledinė, didžiagalvė), 2. Vandeningas (menkė, rudadryžė menkė), 3. Švelnios, sultingos mėsos (putasu), 4. Švelnios mėsos (sardinė, riebi silkė), 5. Ypač švelnios mėsos (ungurys), 6. Kietos, sultingos mėsos (sazanas, sykas, jūros lydeka, jūros ešerys), 7. Kietos mėsos (skumbrė, saira, kefalė), 8. Kietos, sausokos mėsos (neriebi silkė, keta, kuprė), 9. Kietos, sausos mėsos (stauridė, tunas ir kt.). 1-5 grupių žuvų skonis ryškiausias ją iškepus, 6-os grupės žuvis patartina virti ir kepti, o 7-9 grupių - virti, troškinti ar šutinti su įvairiausiais padažais.

Žuvies kepimas.

Prieš kepant išdarinėta žuvis pagardinama druska, pipirais ir palaikoma apie 10-15 min., kad prieskoniai vienodai įsigertų.

Nedideliame riebalų kiekyje kepamos smulkios žuvys ir nestambūs gabalai su oda ir kaulais.

Pagardinta žuvis nusausinama servetėle ir paniruojama miltuose, džiūvėsėliuose ar kiaušinio ir miltų plakinyje.

Žuvis kepama tik gerai (iki 130-140 laipsnių C) įkaitintuose riebaluose

. Kepant susidariusi skrudi plutelė neleidžia iš žuvies mėsos ištekėti sultims, todėl tinkamai iškepta žuvis yra sultinga ir skani. Kiekviena žuvies ar gabalo pusė kepa apie 5 min.

Taip kepant žuvis dar nėra visiškai paruošta valgyti, todėl dar 5-7 min. kepama iki 230-250 laipsnių C įkaitintoje orkaitėje.

Taip paruoštą gražią ir aromatingą žuvį, apšlakstytą tirpintu sviestu, jau galima patiekti. Kepant gruzdintuvėje, riebalai įkaitinami iki 180 laipsnių C.

Verdama labai dideliame riebalų kiekyje: žuvies ir riebalų santykis turi būti 1:4. Kepama jau paskaninta žuvis, be kaulų, nedideliais gabalėliais, kurie prieš dedant į riebalus paniruojami skystoje tešloje.

Kepant būtina stebėti, kad riebalai neatvėstų, nes tada jie įsigeria į žuvį.

Kepant gruzdintuvėje, žuvies gabalėliai iš pradžių nusileidžia ant indo dugno, tačiau po 5-7 min. gražiai apskrudę pakyla į paviršių. Jei kepami smulkūs gabalėliai, patiekalas laikomas iškepęs.

Stambius žuvies gabalus dar galima pakepti iki 250 laipsnių C įkaitintoje orkaitėje.

Ant grotelių kepama paniruota ir nepaniruota, bet būtinai aliejaus ir prieskonių (pipirų, druskos, svogūnų, citrinos sulčių, žalumynų) mišinyje pamarinuota žuvis.

Grotelių tinklelį, ant kurio dedama žuvis, reikia patepti lašinukais. Žuvis kepama vartant iš abiejų pusių.

Sąmonės nuotrupos

- Raudonos žuvies turite? - Taip, kilkos pomidorų padaže...

Viena iš gamtos mįslių: Kaip moteris iš vieno kilogramo saldainių pasunkėja penkiais kilogramais?

Vakar mes gėrėm degtinę. Paskui ji baigėsi ir mes parsinešėm alaus. Gėrėm alų, o kai jis baigėsi, draugas aptiko užsilikusį konjaką. Ėmėm jį gerti. O paskui aš apsinuodijau meduoliais...

Puslapį sukurpė Myndė. Pasiūlymai, pretenzijos, klausimai ir komentarai - [email protected]. Jau laikas pradėt ieškot žieminių meškerių...

"Žvejys ir žuvis"