Klaipėdiečiai Ramunė ir Renatas - iš tų, kurie gyvūnus pavadintų mažaisiais mūsų broliais. Panorę auginti tikrą Meino meškėną, internete išvydo didžiausias pasaulyje namines kates, kurių veislė taip ir vadinasi.
Pora dėl tos katės pametė galvą, ir pirmąją katytę Izaną parsivežė iš Lenkijos, kuri su vilniečiu patinu Mauru susilaukė pirmosios savo kačiukų vados, o Lietuvoje tai buvo dar tik trečioji Meino meškėnų vada. Paskui namuose atsirado Fiona, Ilja ir Aliaska, ir sutuoktiniai įregistravo veislyną "Bellacoon".
Legendos
Meino meškėnai, kurių patinai sveria net 15 kilogramų, o patelės - apie 10 kg, bet auga jie iki 3-5 metų amžiaus, literatūroje aprašyti jau nuo 1861 metų. Šių gigantų katinų kilmės istorija turi keletą versijų: vieni felinologai mano, kad Meino meškėnai, savo vardą gavę dėl snukučio panašumo į šio gyvūno, yra Šiaurės Amerikos indėnų katės, antri - jog į Meino valstiją juos atplukdė vikingai (mat primena norvegų laukinę katę), treti - kad tai Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės persiškų kačių palikuonės, kurias ji, planuodama pabėgti, kad nebūtų nukirsdinta, išsiuntė į Ameriką, o čia jos susimylėjo su laukiniais indėnų katinais. O dar kita versija - paprasčiausia: jas galėjo atplukdyti jūreiviai, kurie dažnai laivuose laikė kates ne tik graužikams gaudyti, bet ir kaip antidepresantą. Ir Meino meškėnai - tai stipriausi individai, kuriems pavyko išlikti sunkiausiomis sąlygomis, kurių kailis neperšlampa per liūtis ir šildo per atšiauriausias pūgas, o ilgas snukutis pritaikytas susigauti žuvį po ledu. "Betgi tikrai, mūsų augintinės negeria stovinčio vandens. Nubėga atsigert į vėjo šiaušiamą tvenkinį arba bent letena sujudina vandeny dubeny. O per lietų sunku parginti iš lauko", - pritaria pokalbininkai.
It Diogenas statinėje
Redakcijoje svečiavosi vienas iš ketvertuko - Ilja, tad ir pasakota buvo daugiausia apie jį. Koks jis puikus auklius: kai pabudęs pravirksta mažasis Augustinas, Ilja, užšokęs ant lovutės, letenomis paglosto basas vaikelio pėdas, palaižo galvutę, ir šis - šypsosi, ašarų kaip nebuvę. Atneša jam lazdelę su plunksnomis, kad jiedu kartu žaistų. Kai vyriausioji katė buvo atvedusi kačiukų, vos pasitraukdavo nuo jų, savo kūnu juos šildydavo Ilja, kuriam pačiam tebuvo penki mėnesiai. Ir dabar jis globoja iš tos vados pasiliktą katytę: kai ši karstosi po šakas, Ilja tupi po medžiu ir prižiūri, kaip jai pavyks nulipti. O pats mėgsta snausti medin įkeltame kubile - kaip Diogenas statinėje. Ilja dar mažas, jam tik 8 mėnesiai. Kai šeimininkai pamatė suaugusį Meino meškėną, kuris, su trenksmeliu nušokęs nuo palangės, ėmė į juos artintis, jiedu nevalingai pasitraukė durų link...
Kokia spalva, toks ir būdas
Katinas - rami, harmoninga asmenybė, o katytės dažniau stresuoja, ypač jaudinasi, kai dalyvauja parodose. Bet šios veislės katės labai draugiškos, jas net vadina "katšuniais". Beje, kai prisiartina šuo, nesišiaušia, o žiūri kaip į tuščią vietą, ir tas nuspūdina šalin. Katės gražiai žaidžia su voljere gyvenančiu triušiu: ridena šio kopūstą, vaikosi ir jį, bet neskriaudžia. Jos draugiškos ir paukščiukams, ir pelėms, nes mėgsta tik gerą mėsą, kurios gauna ir žalios, žuvį, o kai kurios ėda tik gerus kačių konservus. Manoma, kad šių padarėlių charakteris priklauso nuo spalvos: pilkos labiau linkusios svajoti, o štai rusvosios Fionos ir akys, ir charakteris ugniniai. Ji kolegas tvarko kaip šiltą vilną, purkštaudama reiškia pretenzijas.
Beje, rytais šeimininkams nereikia nusistatyt žadintuvo; su penkių minučių paklaida švelniai, nekeldamos streso, pažadina katės. Meino meškėnai net nemiaukia, o turi savitą "kalbėseną". Kai įpranti, gali suprasti, apie ką "kalba": apie meilę, maistą ar pasivaikščiojimus. O kai nori išreikšti savo meilę, šelmiškai kandinėja Ramunę.
"Ne mes jas renkamės, o katės - mus, štai viena katytė nesitraukia nuo mažojo Augustino, išglosto basus padukus, kitai vyras mieliausias, trečia mane globojo visą laiką, kai laukiausi vaikučio, prisiglausdavo kaip karštas kompresas prie skaudančios nugaros; juk jos temperatūra 40 laipsnių", - sako Ramunė. Jeigu nori sudrausminti kates, o šios nė neketina į pastabas atsižvelgti, šeimininkams užtenka... papūsti joms į snukelius.
Ramunė pasakoja, koks didelis džiaugsmas yra fotografuoti šiuos fotogeniškus gyvūnus, šerti juos ir prausti, žodžiu, prižiūrėti. Bet pavasarį rūpesčių padaugės: turėtų rastis dvi kačiukų vados. Be to, galvoja, kad į veislyną reikėtų parsivežt ir norvegų katinų. O dar laukia parodos, ir tetrūksta dar vienintelio įvertinimo, kad mūsų pokalbininkų augintinės taptų Lietuvos čempionėmis.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą