Tradicijos ir burtai

Tradicijos ir burtai

Kūčių vakarienė - bene vienintelė tautinė tradicija, kurios laikosi beveik kiekviena lietuvių šeima. Tačiau nereikėtų pamiršti, o pamiršusiems galbūt vertėtų prisiminti ir kitus senolių papročius. Nors ne visada šiandien mieste galima rasti šiaudų ar tvoros burtams, etnologas Libertas Klimka papasakojo apie tradicijas, kurias galima pritaikyti ir šiais laikais.

Vakarienė

Lietuviškos Kūčios - šeimos šventė. Per ją dėkojama Dievui ir gamtai už metų malones ir dosnumą, o artimiesiems - už paramą bei meilę. Kartu lyg prisišliejame prie tautos tradicijų, tūkstantmečio ąžuolo kamieno. Kūčių vakarienės tradiciją yra perėmusios ir tautinių mažumų šeimos Lietuvoje. Iš tolimiausių pasviečių sugrįžta vaikai, kad tą vakarą pabūtų tėvų globoje.

12 patiekalų

Etnografai tradicinių Kūčių valgių penkiuose Lietuvos regionuose yra priskaičiavę daugiau kaip šimtą, nors ant stalo kitados reikėdavo tik devynių. Liaudies tikėjimui tai ypatingas skaičius, kurio sakralumas ateina iš amžių glūdumos ir yra susijęs su laiko skaičiavimu. Tai ir devyniadienė Mėnulio kalendoriaus savaitė, ir nepilno kalendoriaus, paremto gyvybės ciklu, mėnesių skaičius. Vėlesniais laikais, po baudžiavos panaikinimo prasigyvenę žmonės valgių skaičių padidino iki dvylikos ar trylikos, tardami tiek buvus apaštalų ar Paskutinės vakarienės valgytojų. Žinoma, tai liaudiška interpretacija, nes Paskutinė vakarienė - Šv.Velykų dalis, ne Kūčių.

Stalo puošyba

Stalą dengdavo balta linine staltiese, viduryje statydavo kryželį. Bet dažniau jį guldydavo, sakydami vaikams, kad juk laukiamas kūdikėlio Jėzaus gimimas. Stalo kampuose padėdavo eglišakių ar net sudžiovintų dobiliukų. Po staltiese paklodavo šieno. Šalia kryželio - kalėdaičiai ir paraikyta juoda ruginė duona. Nuo jų dalijimosi po maldos bus pradėta šventoji vakarienė.

Neišlikusios tradicijos

Manytina, kad per Kūčias būdavo stebima saulės teka ar laida, kiti dangaus šviesuliai, - ir tiksliam saulėgrįžos momentui nustatyti, ir kitų metų sėkmei prognozuoti. Ūkininkai spėdavo būsimų metų orus ir derlių. Šiandien beliko merginų burtavimai dėl vedybų ir likimo skirtojo. Iš bendruomeniškų kalėdinių papročių nebėra persirengėlių vaikštynių, Žemaitijoje buvusių "blukvilkių", "dvylikos bernelių", "avinėlių" lankymosi pas kaimynus.

Kas draudžiama, o kas leidžiama

Kūčių dieną draudžiami darbai susiję su sukimu, vijimu, raizgymu, lopymu. Bloga jų atašauka - nesiseks avelių auginti. Tradicija kilusi iš baimės sustabdyti saulės sugrįžimą. Dar tądien negalima skaldyti malkų - perkūną vasarai prisišauksi. Visą dieną būdavo griežtai laikomasi pasninko: "sauso", kai nevalgoma mėsiškų ir pieniškų valgių, arba net "juodo", kai apskritai nieko į burną iki pat vakaro. Sakydavo, kad susilaikymas nuo maisto atneš sėkmę: mergina kitąmet sėkmingai ištekės, piemenėlis daug laukinių ančių lizdų pavasarį ras, senesnieji žmonės dar ilgai saulute džiaugsis. Ši diena yra santarvės, net besikalbant reikėtų dažniau sakyti ne "aš", o "mes".

Kokius darbus reikia padaryti?

Paskutines skolas pats laikas atiduoti! Su kaimynais, jeigu kas būtų apsipykęs, būtina susitaikyti. Iš darbų - tik keletas priimtini šią dieną. Tarkime, žuvelių pasigauti Kūčių stalui. Vilnijos krašte prajunkydavo jauną arklį. Nuvažiuodavo juo kokio smulkaus reikalo į kalvę, - manyta, kad tada visus metus gerai seksis darbai. Medžiotojas išeidavo iš namų su šautuvu, pykšteldavo į medžio viršūnę; pataikys - seksis medžioklė visus metus. Svarbiausia - reikia apsišvarinti trobos vidų: sienas plaudavo, aslą šluodavo, tada puošdavo eglišakiais, karpinukais, palubėje pakabindavo vaikų nupintus iš šiaudelių paukštelius. Ir šiaudiniai "sodai" virš stalo sukinėdavosi.

Burtai

Burtai daromi po Kūčių vakarienės, vidurnaktį. Merginos smalsaudavo savo dalią atspėti: ištekės kitąmet ar liks "ant pernykščių šiaudų". Vašką liejant į vandenį, gal žiedas išsilies... Tvorą apglėbus - pora ar liekas? Taip pat ir saują kūčiukų paėmus. Dar ir taip: nubėgs į kryžkelę, susems sniego gniūžtę. Ištirpus sniegui žiūrės, kas saujoje liko. Jei arklio ašutas - būsimasis vyras bus geras darbininkas, jei katino plaukas - peštukas, šuns - mėgėjas paulioti, kiaulės šerys - geriau būt buvę visai neburti... Arba smėliu nubarstydavo takelį pirtin. Ras po dvyliktos ten batuotas pėdas - jaunikis bus turtingas, basų kojų ar vyžų - ne turtais širdį linksmins.

Kalėdų Senelis

Aukštaitijoje kaimynus lankydavo Senis Kalėda, pažerdavo saują grūdų mišinio krikštasuolės pusėn, tardamas "Čiūnebrūkšt, avinėli!" Kokių grūdų kuris daugiau sugriebs, tokius ir sėkmingiau kitąmet augins. Tai visokeriopos sėkmės šeimai palinkėjimas. Šiandienio Kalėdų Senelio įvaizdžio pradžia - III-IV a. sandūroje Demrė miestelyje Turkijoje gyvenęs vyskupas Mikalojus Myrietis. Tada kiekviena istorinė epocha ką nors pridėdavo šiam įvaizdžiui.

Spėjimai

Naktis žvaigždėta - vištos kitąmet bus dėslios, snyguriuoja - gražiai rugiai žydės, grybai gerai dygs.

Kalėdų eglutė

Lietuviškuose raštuose kalėdinė eglutė pirmą kartą paminėta 1853 m. Išpuoštą ją matė būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas caro valdininko vachmistro namuose. Ir parašė apie tai savo jaunystės dienoraštyje. Pirmąsias eglutes su žaidimais ir dovanėlėmis vaikams imta rengti rusiškose mokyklose XIX a. pabaigoje. Tuo norėta pavilioti lietuvių vaikus, atitraukti nuo slaptųjų daraktorinių mokyklėlių. Todėl to meto Lietuvos šviesuomenė priešiškai sutiko tokius vakarėlius, aiškindama, kad tai nėra lietuviška tradicija. Vis dėlto eglutės puošimo paprotys lengvai prigijo mūsų tautos kultūroje. Ir štai kodėl: eglė lietuvio vaizduotėje turi savo mitologemą. Istoriografiniai šaltiniai užsimena apie baltų šventvietes prie eglės. Pasakaitėje eglutė priglaudžia sužeistą kregždutę, negalėjusią išskristi kartu su kitomis į dausas. Kregždė - lietuvio įnamis, kitados atnešusi ugnį į jo namų židinį. O pasakoje "Kaip genelis eglę kirto" sakoma, kad eglė laikanti dangų. Taigi mitinėje sąmonėje ji yra pasaulio modelio ašis.

Keisčiausi Kalėdų papročiai visame pasaulyje:

Austrijoje vaikai per Kalėdas yra bauginami Kalėdų velnio Krampo. Sakoma, kad jei vaikas bus išdykęs, pas jį ateis Krampas ir primuš jį su šakomis.

Norvegijoje Kūčių vakarą niekas nebesitvarko, o visos šluotos yra paslepiamos, kad atėjusios raganos ir piktosios dvasios jų nepavogtų.

Vokiečiai Kalėdų eglėje Kūčių vakarą paslepia marinuotą agurkėlį. Jį radęs vaikas apdovanojamas smulkia dovanėle.

Estijoje įprasta Kūčių vakarą visai šeimai eiti į pirtį.

Didžiojoje Britanijoje visi šeimos nariai turi pamaišyti dar gaminamą kalėdinį pudingą pagal laikrodžio rodyklę. Bemaišydami jie sugalvoją norą, kuris, tikima, išsipildys.

Japonijoje per Kalėdas siunčiami balti atvirukai. Raudonos spalvos vengiama, mat tai laidotuvių spalva.

Islandijoje vaikai ant palangės palieka savo batą 12 šventinių dienų. Kiekvieną rytą jie ten randa saldainių ar smulkių dovanėlių.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder