Tragiška „dinamito karaliaus“ meilė

Jo testamentas ne tik sukėlė giminaičių pasipiktinimą ir tapo daugybės skandalingų tyrimų priežastimi, bet ir užminė mįslę, kurios ilgai negalėjo suprasti nei mokslininko artimieji, nei kraštiečiai, nei kolegos. Vieni nenorėjo susitaikyti su maždaug 62 mln. svarų (dabartiniu kursu) praradimu ir leisdavosi į vis naujus teisinius ginčus Londono, Berlyno, Paryžiaus teismuose. Kiti, pirmiausia Švedijos karalius Oskaras II, kaltino velionį patriotizmo stoka, nes pagal testamentą šalis faktiškai prarado didžiulę nacionalinio kapitalo dalį. Treti reikalavo nenukrypstamai vykdyti velionio valią, pagal kurią visas jo asmeninis kapitalas turi būti patikimai saugomas, ir sudaryti fondą, kurio paskirtis - kasmet piniginėmis premijomis apdovanoti asmenis, praėjusiais metais įnešusius didžiausią įnašą į mokslą, literatūrą arba kovą už taiką, ir „kurių veikla davė didžiausios naudos žmonijai“. Premijų fondas buvo padalintas į penkias lygias dalis - fizikos, chemijos, medicinos, literatūros ir taikdarystės. Nesuprantama buvo tai, kad matematika į šį sąrašą nebuvo įtraukta. Tada vieno svarbiausių mokslų ignoravimas pasirodė keistas, bet dabar biografai nesunkiai atsako į klausimą, kodėl tarp A.Nobelio pasirinktų mokslo šakų nėra matematikos. Priežastis - tragiška meilė, dėl kurios vėliau taip ir nesusiklostė asmeninis išradėjo gyvenimas.

Nepakenčiamo būdo genijus

Mokslininkas gimė 1833 m. spalio 21-ąją Imanuelio Nobelio ir Karolinos Alsel šeimoje. Alfredo tėvas buvo gan žinomas kaučiuko gamintojas, bet bankrutavo, kai kartą sudegė jo namas, o su juo - visos santaupos ir dokumentai. Nobelių šeima liko gatvėje, kai būsimajam prestižiškiausios pasaulyje premijos steigėjui sukako vos metai. Iš nevilties tėvas ryžosi drąsiam žingsniui ir išvyko į šaltą ir paslaptingą Rusiją. Po kelerių metų jam pavyko atsistoti ant kojų ir jis pasikvietė pas save žmoną su vaikais. Būtent Rusijoje mažasis Alfredas įgijo išsilavinimą.

Alfredas Nobelis buvo gan patrauklus vyras - vidutinio ūgio brunetas gražiomis mėlynomis akimis. Taisyklingus jo veido bruožus slėpė tanki barzda, kurios mokslininkas niekada nesiskusdavo, nes vešlius plaukus ant veido laikė nepamainomu intelektualo atributu. Bet, visada paniuręs ir nedraugiškas, A.Nobelis garsėjo kaip bambeklis ir keistuolis. Jo keistumą galbūt buvo galima aiškinti tuo, kad moterys jo nemylėjo, - per visą gyvenimą jis taip ir nesugebėjo sukurti šeimos ir pasijusti laimingas. Bet pats Alfredas mokėjo nesavanaudiškai dovanoti meilę, tik ji visada likdavo be atsako. Nesuprastas kitų, jis pasinerdavo į darbą, buvo paniurėlis ir atsiskyrėlis ir pelnė daugybę nemalonių pravardžių, pvz., „pavydus senas niurzga“.

Meilės istorijos pradžia

Paslaptinga Alfredo Nobelio pirmosios meilės istorija, sukėlusi daugybę gandų ir spėlionių tiek mokslininkui esant gyvam, tiek po jo mirties, prasidėjo Peterburge, kai bendrų pažįstamų namuose septyniolikmetis Alfredas pamatė Aną Dezri, danų kilmės gražuolę. Moteriška ir santūri mergina taip patiko įspūdžiams imliam vaikinui, kad jis vos galėjo sulaukti kito susitikimo su gražiąja dane. Jie susitikdavo vienos grafienės namuose, kur kiekvieną ketvirtadienį rinkdavosi imigrantai. Alfredas įsimylėjo, o jo mylimoji, nors ir aiškiai simpatizavo naujajam draugui, aistringų jausmų jam nejautė. Su juo jai buvo tiesiog įdomu, jie ilgai kalbėdavosi. Alfredas merginai pasakodavo apie kitas šalis, kelionę į Ameriką, skaitė P.Šelį ir Dž.Baironą, o vakarais parke ant suoliuko kalbėdavo jai apie savo meilę. Mergina klausydavo, kukliai nuleidusi galvą. Ji negalėjo atsakyti į jo jausmą, bet jaunasis Alfredas jau svajojo apie vedybas ir kūrė šeiminio gyvenimo planus.

Tragiškas posūkis

Jo viltys žlugo visai netikėtai. Kartą bendrų draugų namuose Alfredas pastebėjo, kad mylimoji šnekučiuojasi su aukštu, gražiu jaunuoliu Francu Lemaržu. Tokios savo širdies damos A.Nobelis nebuvo matęs: visada kukli ir santūri, ji akimirksniu pasikeitė ir įraudusiais skruostais kažką gyvai pasakojo savo naujam pažįstamam, o tas meilikavo ir bėrė jai komplimentus. Ana net nepastebėjo nuošaly stovinčio nuliūdusio A.Nobelio. Po savaitės, būdama svečiuose ir kalbėdamasi su Alfredu, Ana pamatė ką tik įėjusį F.Lemaržą ir iškart, nepasakiusi nė žodžio senam draugui, nuskubėjo prie naujojo gerbėjo. F.Lemaržas, pastebėjęs, kaip A.Nobelį suglumino merginos poelgis, nutarė pabrėžti savo pranašumą ir dar labiau įgelti varžovui. Jis kreipėsi į A.Nobelį ir tyčia garsiai paklausė, ką jis mano apie matematiką ir ar gerai išmoko šį svarbų mokslą. Drovus Alfredas sutrikęs atsakė, kad mokėsi jos pas geriausius Europoje mokytojus. Tada F.Lemaržas teatrališkai išlankstė baltą servetėlę, brūkštelėjo ant jos uždavinį ir ištiesė A.Nobeliui. Nesitikėjęs tokio įvykių posūkio ir susijaudinęs taip, kad skaičiai ėmė plaukti prieš akis, sumišęs Alfredas grąžino servetėlę su neišspręstu uždaviniu pasipūtėliui Francui. Ir dar nesugalvojo nieko geresnio, kaip atsistoti, atsisveikinti ir išbėgti iš salės. Po kelių mėnesių Ana ištekėjo už F.Lemaržo, o A.Nobelis, užsidaręs savo kambaryje, kūrė eiles apie prarastą meilę, mirtį, nuvytusias gėles... Jį apėmė didžiausia depresija, o netrukus ir visai susirgo. Jis karščiavo keletą dienų, kliedėdamas šaukėsi mylimosios. Tai papasakojo Alfredo tėvas, kuris nesitraukė nuo būsimojo išradėjo lovos. Pasveikęs A.Nobelis nutarė tapti didžiu mokslininku ir įrodyti Anai, kad ji pasirinko ne tą. Savo tikslo A.Nobelis siekė dešimtmečius ir pasiekė neįtikėtinai daug.

Liūdnas didžio žmogaus likimas

Daugelis didžiųjų žmonijos protų pasižymėjo keistenybėmis, bet A.Nobelis išsiskiria net tarp jų. Jis praktiškai neturėjo draugų, niekuo iš savo aplinkos nepasitikėjo. Jis nustojo lankytis aukštuomenės vakaruose ir bendrauti su draugais, pasinėrė į mokslus, galėjo mėnesius neišeiti iš namų. Su juo dirbo garsiausi fizikos ir chemijos dėstytojai, jis važinėdavo stažuotis pas geriausius pasaulio profesorius ir po keleto metų tapo žinomu jaunu chemiku. Apie jo išradimą - „Nobelio nitrogliceriną“ - buvo daug kalbama, buvo steigiami fabrikai naujai medžiagai gaminti, o jauno mokslininko finansinė padėtis vis gerėjo. Bet medžiaga pasirodė nesanti nepavojinga: 1864 m. Stokholme, Nobelių gamykloje nugriaudėjo galingas sprogimas. Žuvo šimtai darbininkų ir jaunesnysis A.Nobelio brolis Emilis. Po to įvykio Alfredas persikėlė į Paryžių, užsidarė savo laboratorijoje ir pagamino dabar visam pasauliui žinomą dinamitą. Tačiau sėkminga karjera, daugybė išradimų ir vis auganti finansinė gerovė neužgydė A.Nobelio sielos žaizdų. Visas mokslininko gyvenimas bus skirtas mokslui ir tragiškiems prisiminimams apie neatsakytą meilę. Būtent dėl pirmojo jaunuoliško įsimylėjimo A.Nobelis taip ir nesugebėjo susikurti šeimyninės laimės. Praktiškai kiekvienas didis mokslininkas, muzikantas, rašytojas turėjo savo mūzą, mylimąją, įkvėpdavusią genijų kurti. Bet tik Ana Dezri A.Nobelio gyvenime dalyvavo nematoma, palikusi neišgydomą žaizdą jo širdyje.

Paskutinė meilė

Būdamas jau turtingas ir garsus mokslininkas, A.Nobelis vėl įsimylėjo jauną, dvidešimtmetę gėlių pardavėją, jausmai jai negeso ištisus devyniolika metų. Žinoma, ta aistra nebuvo tokia ugninga kaip meilė Anai Dezri, ji buvo žemiškesnė. A.Nobelis, nekreipdamas dėmesio į paskalas ir apkalbas, mylimajai išnuomojo nedidelį namelį netoli Vienos ir prasčiokę Sofi pabandė paversti aukštuomenės dama. Mokydamasi gerų manierų ir užsienio kalbų, skaitydama knygas Sofi gaudavo svarių piniginių dovanų: A.Nobelis jai kas mėnesį skirdavo didžiulę pinigų sumą įgeidžiams tenkinti. Sofi nesikuklino ir elgėsi būtent taip, kaip ją prašė turtingas meilužis: švaistė pinigus tualetams, brangenybėms, pramogoms ir... kitiems meilužiams. Lavintis kvailai ir tingiai mergiotei greitai nusibodo. Kai klastinga viliokė nutarė ištekėti už narsaus vengrų kapitono, A.Nobelis, kaip vestuvinę dovaną, jai įteikė įspūdingą sumą. Tačiau gudri Sofi iškaulijo iš dosnaus senuko ir kasmetinę finansinę paramą, o mainais pažadėjo daugiau niekada nelįsti jam į akis. Pasenęs atsiskyrėlis meile daugiau netikėjo...

Alfredas Nobelis užsisklendė savyje, nustojo valgyti, naktimis klaidžiodavo po namą, su kažkuo kalbėdavosi, rėkaudavo, paskui neilgam nutildavo. 1896 m. gruodžio 10-ąją jis San Reme mirė kraujui išsiliejus į smegenis.

Didžiojo A.Nobelio palikimas

Ana Dezri. „Wikipedia“ nuotr.

Kai A.Nobelis jau buvo visame pasaulyje garsus mokslininkas, o turtai jam laimės nesuteikė, jis susimąstė, kaip palikti savo pėdsaką istorijoje. Iš prisiekusio pacifisto A.Nobelio likimas žiauriai pasijuokė, juk pagrindinis mokslininko išradimas - dinamitas, tapo masinių žudynių įrankiu. Jis išrado sprogmenis, kad būtų galima palengvinti sunkų fizinį žmogaus darbą, pirmiausia, statybose. Kurdamas sprogstamąją medžiagą, mokslininkas visada pasisakydavo prieš karą ir dažnai kalbėjo: „Norėčiau išrasti tokios griaunamosios jėgos medžiagą, kad bet koks karas apskritai taptų neįmanomas.“ O žmonės jo išradimu naudojasi, pirmiausia, žudydami kitus. Net ir A.Nobelio įsteigtoji premija vis dažniau tampa politinės įtakos įrankiu.

Dabar niekas nežino, ar išsipildė A.Nobelio svajonė priversti Aną Dezri pasigailėti jį atstūmus. Ana Dezri ir Francas Lemaržas dingo laiko migloje. Juos prisimena mažai A.Nobelio biografų, ir tai tik minėdami apgailėtiną jo pažeminimą, dėl kurio jis atsisakė premijos nominacijos „matematika“. Tolimesnis jų likimas yra nežinomas.