Airija ir Škotija iki šiol ginčijasi, kur ir kas pirmas išgavo pirmąjį viskį. Airiai teigia, kad jų gėrimo šaknys siekia patį šventąjį Patriką - esą būtent šis salos globėjas prieš 15 amžių iš savo kelionių po Artimuosius Rytus parsivežė stipraus alkoholio receptą. Ar tikrai su tuo susijęs keltų krikštytojas, sunku spręsti, mat jokių dokumentinių įrodymų neišliko (arba jų nebuvo). Tačiau tai, kad distiliavimo procesą europiečiai perėmė iš arabų - tikra tiesa.
Whiskey ar whisky?
Artimųjų Rytų alchemikai garinį distiliacijos būdą išmąstė dar 1 tūkstantmetyje. Tiesa, distiliatą jie naudojo medicinos tikslais, o štai Airijoje veikiai buvo sumota, kad gautą produktą galima smagiai vartoti į vidų kitais tikslais. Žaliava buvo miežiai, atsparūs šaltam klimatui.
Vardas produktui radosi greitai: keltai ėmė jį vadinti "uisge (Škotijoje - uisce) beatha" - "gyvybės vanduo". Greičiausiai tai buvo tiesioginis lotyniškojo "aqua vitae" vertimas.Tai ir suteikia pagrindo daugeliui tyrinėtojų manyti, kad pirmieji gėrimą pagamino ir paragavo vienuoliai, mokėję lotynų kalbą.
Laikui bėgant Airija ir Škotija tapo Jungtinės Karalystės dalimi, ir joje viešpataujanti anglų kalba palaipsniui perdarė neištariamą gėlų kalbos "uisge" į visiems žinomą "whiskey".
Tiesa, Airijoje, kur gaeilge* yra valstybinė kalba, ir dabar dar vartojami "uisge beatha" arba "fuisce". O škotai - atvirkščiai: tie įsigudrino savo ypatingą santykį su viskiu pabrėžti būtent tuo, kad tik jų produktas vadinasi "whisky" - lyg ir angliškai, tačiau vis tiek... škotiškai.
"Old Bushmills"
Pirmąkart airių viskis paminėtas Airijos parlamento akte 1556 m. Šis dokumentas uždraudė visiems, išskyrus perus, dvarininkus ir laisvuosius valstiečius, gaminti stiprų gėrimą be licencijos, kurią išduodavo Airijos vietininkas lordas seras Arthuras Chichesteris. Būtent iš jo rankų 1608 metais ir gavo distiliacijos patentą Walteris Tayloras iš Geluey grafystės - pirmosios Airijoje licencijuotos viskio gamyklos savininkas, įsipareigojęs atseikėti iždui dalį pajamų iš savo verslo.
Ši įstaiga, pavdinimu "Old Bushmills", egzistuoja ir šiandien - Bušmilso mieste Šiaurės Airijoje. Manoma, kad tai pati seniausia viskio varykla Europoje, ir tai dar vienas koziris airių rankose, kai ginčijamasi, kas turi teisę vaidintis viskio tėvyne...
Kovos simbolis
Airiškojo viskio klestėjimo epocha - 19 amžius. 1820 metais anglų grietinėlė, kuri Airiją laikė tik užmiesčiu, išplatino įprotį gerti stiprų aromatingą gėrimą visoje Britų imperijoje.
Amžiaus viduryje airiai, norėdami patenkinti augančią paklausą, ėmė ieškoti būdų išplėsti gamybą ir greitai pradėjo statyti didžiausius distiliatorius. Tačiau tikra lemties dovana Žaliosios salos produkcijai tapo 1880-ieji metai, kai filoksera sunaikino Prancūzijos vynuogynus ir konjako gamintojai liko tuščiomis rankomis. Stipraus alkoholio rinkoje atsiradusią laisvą vietą užėmė būtent airiškas viskis.
Tačiau sėkmė, deja, nebuvo ilga: Pirmasis pasaulinis karas ir po jo atėjusi ekonomikos krizė drauge su 1920 m. JAV priimtu sausuoju įstatymu (Amerika, tapusi antrąja tėvyne daugeliui airių, patenkindavo nemažą dalį paklausos) pakirto airiško viskio pozicijas pasaulinėje rinkoje. Prie nemalonumų prisidėjo ir Didžiosios Britanijos paskelbtas ekonominis embargas, kai 1949 metais Airija galutinai įgavo nepriklausomybę. Pasaulio rinkos pasidavė "whisky" spaudimui, o airių "whiskey", kuris ilgą laiką simbolizavo kovą už nepriklausomybę kaip ir žalia-balta-oranžinė vėliava arba trilapis dobilas, buvo uždarytos sienos.
Ar verta stebėtis, kad 1950 metais iš šimtų Airijos viskio varyklų veikiančios liko vos penkios, ir dvi iš jų (taip pat ir senasis "Old Bushmills") - Šiaurės Airijoje, kuri yra Jungtinės Karalystės dalis.
Išeiti "į laisvę" airių viskis galėjo tik gamintojų susijungimo dėka. 1966 metais Johnas Jamesonas, Johnas Powersas ir "Cork Distillers Company" susijungė į "Irish Distillers Limited" (IDL) ir airiškąją "pilietybę" pakeitė į prancūzų (1988 m. IDL nusipirko kompanija "Pernod Ricard"). Ir tik 20 amžiaus pabaigoje, kai visas pasaulis prakalbo apie "keltų tigrą" ir jo neįtikimą ekonominį šuolį, gėrimas iš Žaliosios salos vėl užėmė garbingą vietą.
Nacionalinė vertybė
Airių suvenyrų lentynose tarp garsiųjų airišką auksą saugančių nykštukų ir jų skrybėlių, nacionalinės regbio rinktinės marškinėlių ir trispalvių šalikų savo vietą užima ir du pasaulinio garso "brendai": vienu žymimas alus, antruoju - viskis. Jis puikuojasi ant magnetukų ir stiklinaičių, skarelių ir marškinėlių, liemenių ir peleninių - tinka viskas, kam pakanka vietos užrašyti "Jameson".
O Dublino aludėje pakaks prabilti apie aistrą airiškajam viskiui, ir nemokamos vaišės garantuotos... Retas kuris airis atsisakys padovanoti užsieniečiui gabalėlį nacionalinės vertybės.
Parengė Aras MASIULIS
* Airių kalba (air. Gaeilge) priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, keltų grupei, goidelų pogrupiui. Be airių kalbos, į šį pogrupį įeina škotų gėlų ir menksiečių (Meno salos gyventojų) kalba. Goidelų kalbos kartu su britonų pogrupiu (valų, bretonų ir kornų (kornvaliečių) kalbos) sudaro salų keltų kalbų grupę. Pagal Airijos konstituciją airių kalba yra pagrindinė valstybinė kalba (an phr
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą