Tačiau čia pat Žolinė, paskutinė didelė vasaros šventė. Bus dar šventas Baltramiejus, bet jis skirtas tik gandrams išlydėti. O mums šventė - Žolinė, lyg visų metų derliaus pagerbimas; ne veltui į Žolinės puokštes renkami ne tik žydintys žolynai, bet ir daržo, sodo, laukų derliaus šakelės. Tačiau šventės net ir gamtoje eina ir praeina, po jų mes sustojame, nes reikia apsižvalgyti, įvertinti tai, kas mūsų laukia. Juk gyvenimo druską teikia ne šventės...
Nežinia, kodėl mes esame linkę į savotišką nostalgiją, liūdesį, mieliau dūsaujame ir sielvartaujame, nei džiaugiamės. Dar keisčiau, kad tai darome tada, kai nuo mūsų niekas nepriklauso. Štai ir dabar - daug kas liūdnai atsidūsta: šventės baigėsi, vadinasi, jau ir vasaros nebeturime... Jūs neteisūs! Vasara dar pas mus ir bus ilgai! Gal kiek kitokia, tikrai ne tokia kaip birželį. Bet to ir negali būti. O štai saulė, šiluma ir dar labai ilga diena tebėra čia, vasara pačiame jėgų žydėjime. Ji tikrai nesibaigia; beje, jeigu nepamiršote, vasara (kaip ir žiema) yra tikrasis metų laikas, ji gali užtrukti ilgiau ir savo veiksmus perkelti į rugsėjį. Todėl tikėtina, kad su rugpjūčiu vasara nesibaigs.
Jei taip, kodėl apie tai turime kalbėti šiandien, dabar? Gerai išmanantiems, pažįstantiems gamtą ir jos dėsnius klausimų kyla dėl labai dėsningų reiškinių. Vienas jų - vadinamųjų vasaros paukščių migracija. Štai jau dabar išskrenda čiurliai. Nors vasara nebuvo jiems palanki, dažnai užslenkanti vėsa trukdė sėkmingai auginti jauniklius, paukščiai dėl to neturi jokių problemų ir nieko savo gyvenimuose nekeičia. Saulės padėtis ir dienos trukmė jiems primena: laikas skristi! Čiurliai pradingsta labai „nežymiai“ - ištirpsta, ir tiek. Kitiems taip nepavyksta - devynbalsės, nendrinukės, lakštingalos, musinukės skrenda palengva, lyg klajodamos. Niekas nemato jų pulkų, regi tik pačius paukščius, sušmėžuojančius tai vienur, tai kitur. Žinome: kitą dieną čia jų jau nebus, todėl jų pasirodymas yra savotiškas atsisveikinimas. Didžiausias šių dienų įvykis yra baltųjų gandrų išskridimas. Pabrėžiame - baltųjų gandrų, nes juodieji jų broliai dar neskubės, užtruks bent iki rugsėjo vidurio. Jų migracijose nėra nieko bendro, jie skrenda skirtingais keliais. Baltieji gandrai patys pastebimiausi - mes matome ne tik jų pulkus, kai paukščiai „seimuoja“ ražienose, ant pakilumų, o vakarais nakvoti susirenka į laukuose senas sodybvietes ženklinančius medžius. Dabar gandrai gali pradingti paprastai - nematomi. Jie prasižengs istorijoms apie darnų gandrų išskridimą, jie išskris tyliai; paukščiai gyvena savo pasaulyje ir paklūsta tik savo dėsniams. Mes čia esame bejėgiai ir visai nesvarbūs.
Po Žolinės gamtoje ieškosime gyvybės ir bandysime kuo ilgiau pratęsti savo buvimą su vasara. Tai tikrai nėra sunku. Tačiau turime susitarti: jokiu būdu negalime kritikuoti gamtos ir jos dėsnių, neturime tam teisės. Pats geriausias būdas - būti šalia, matyti, stebėti ir suprasti. Įveikusiems šį reikalavimą vasara atsivers naujomis spalvomis, kvapais ir jai įprasta ramybe. Ko dar iš jos galime norėti?
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą