Vėliava virš Reichstago: vienos garsiausių suklastotų nuotraukų istorija

Taip pat ši nuotrauka tapo vienu iš ryškiausių sovietų karo propagandos tikslais „pataisytų“ kadrų.

Vėliavos virš Reichstago nuotrauka unikali ir tuo, kad, pasauliui dar nesapnuojant „photoshopo“, vaizdą joje sugebėta meistriškai „patobulinti“, nutrinant tai, kas ideologijai būtų buvę itin neparanku.

Nuotraukos autorius – viena garsiausių sovietinės fotožurnalistikos figūrų antrojo pasaulinio karo metais Jevgenijus Chaldėjus. TASS agentūros fotoreporteris pats tapo savotiška propagandos ikona, mat jam priklauso du garsiausi Rusijoje su karu susiję kadrai: pirmasis, kuriame užfiksuoti panikos apimti gatvės praeivių veidai, praėjus kelioms minutėms nuo karo paskelbimo ir antrasis – vėliavos pakėlimo virš Reichstago nuotrauka, simboliškai žyminti karo pabaigą ir sovietų pergalę jame.

Vėliavos pakėlimo virš Reichstago nuotrauka tapo ne tik garsiausiu fotožurnalisto darbu, bet ir ikoninė nuotrauka, žinoma tiek savo istorine reikšme, tiek istorine manipuliacija.

Nuotrauka užfiksuota 1945 metų gegužės 2 dieną, praėjus trims valandoms po to, kai Berlyną paliko paskutinis vokiečių karo vadas ir jau po faktinės Vokietijos kapituliacijos.

Nuotrauka buvo padaryta 1945 m. gegužės 2-ąją, po vieno kruviniausių istorijoje Berlyno mūšio, kuris prasidėjo balandžio 20-ąją ir truko daugiau kaip 10 dienų. Iš tiesų sovietinė vėliava virš Reichstago suplevėsavo balandžio 30 d.

Ją vėlų vakarą, apie 22 val. 40 min., iškėlė 23 metų rusas Michailas Mininas. Tačiau pagal to meto technologijas tokiu paros metu fotografuoti buvo pernelyg tamsu.

J. Haldejus pats atsivežė žymiąją vėliavą, kurią iš kelių raudonų staltiesių pasiuvo jo dėdė.

Šio vizito Berlyne metu jis fotografavo vėliavos pakėlimo sceną dar keliose vietose, tačiau galop buvo nuspręsta apsistoti ties Reichstagu, kur prieš kurį laiką rusai jau buvo iškėlę savo vėliavą kaip pergalės kare ženklą.

J. Chaldėjui grįžus atgal į Maskvą paaiškėjo viena detalė – vienas iš sovietų kareivių, laikančių vėliavą turėjo po laikrodį ant kiekvienos rankos.

Jaunas vaikinas, garsiojoje nuotraukoje kabinantis vėliavą – aštuoniolikmetis ukrainietis Aleksejus Kovaliovas iš Kijevo. Jam padėjo dagestanietis Abdulchakimas Ismailovas ir baltarusis iš Minsko Leonidas Goryčiovas.

Suprantama, politiniu ir ideologiniu požiūriu tokios vėliavą kabinančių nugalėtojų tautybės sovietams nelabai patiko, todėl oficialioje versijoje ukrainietis tapo rusu Michailu Jegorovu, o dagestanietis – Josifo Stalino tautiečiu gruzinu Melitonu Kantarija.

Pastarieji tapo Sovietų Sąjungos didvyriais, o tikriesiems nuotraukoje nufotografuotiems vaikinams NKVD prigrasė tylėti.

Publikuoti tokią nuotrauką reikštų pripažinti faktą, jog sovietų kariai plėšikavo, tad gegužės 13-ą dieną pirmą kartą žurnale „Ogoniok“ pasirodžiusi nuotrauka buvo pataisyta – vieną laikrodį J. Chaldėjus, kaip pats vėliau pripažino, ištrynė adata.

Vėlesnėse nuotraukų versijose atsirado ir daugiau manipuliacijų – buvo patamsinti dūmai antrame plane ir pan., tačiau nėra tiksliai žinoma ar prie to prisidėjo pats fotografas.

J. Chaldėjaus fotografo darbas nesibaigė su karu, tarp žymių fotožurnalisto užfiksuotų įvykių buvo Paryžiaus ir Potsdamo konferencijos bei Niurnbergo tribunolas. Paradoksalu, tačiau 1948 metais dėl sovietų vykdomos antisemitinės politikos, Haldejus buvo atleistas iš TASS agentūros, o fotožurnalisto karjerą tęsė tik po J. Stalino mirties.

1995 metais tarptautinio fotožurnalistikos festivalio Perpignane (Prancūzija) metu, jis buvo įvertintas vienu aukščiausių prancūzų kultūros apdovanojimų – Menų ir literatūros ordino riterio regalijomis („Ordre des Arts et des Lettres“)

Vertinant spaudos fotografijos istoriją bei istorinius kadrus (ypač aprašomojo laikotarpio) tampa akivaizdu, jog neimanoma atrasti aiškios ribos tarp ano meto fotožurnalistikos ir propagandos.

Garsus amerikiečių žurnalistas, Pulitzerio premijos laureatas Walteris Lipmanas rašė: „Privalome prisiminti, jog karo metu visa tai, kas sakoma priešininkų fronto pusėje yra propaganda, o kas teigiama mūsų pusėje yra tiesa ir teisumas, humanizmo esmė ir žygis taikos vardan. “ – Ši ironiška citata puikiai iliustruoja propagandos esmę informaciniame kare.