Žemaičiai ir jų vėliavos

Žemaičių vėliavų sukurta gal net kokios penkios. Nuo kada buvo pradėta naudoti Žemaitijos vėliava, nepakankamai ištyrinėta. Tikrieji įrodymai slepiami. Labiausiai paplitusi vėliava – žemaičių vadinama „bažnytinė-skarbalinė“. Ją sukūrė ir heraldikos komisijoje patvirtino Žemaičių kultūros draugija. Remiantis „istoriniais“ duomenimis, herbą sukūrė dailininkas Algis Kliševičius. Šios vėliavos herbą Lietuvos heraldikos komisija patvirtino 1994 m. liepos 21 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 121).

Svarbiausia, kad tai nėra Žemaitijos vėliava, o tik Žemaičių kultūros draugijos ženklas, kurį Egidijus Skarbalius platina kaip Žemaitijos, ir daugelis žmonių yra klaidinami. Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas Stanislovas Kasparavičius teigia, kad ši vėliava nėra Žemaitijos vėliava, bet ji skirta Žemaitijai. Tokių vėliavų Egidijaus Skarbaliaus užsakymu prisiuvo „broliai“ kinai.

Egidijus Skarbalius apie šią vėliavą aiškina taip: „Balta spalva – tai skaistybės ir didybės simbolis. Teisę vėliavoje naudoti baltą foną turėjo tik karalystės ir kunigaikštystės. Raudona spalva – tai patriotizmo ir meilės tėvynei simbolis. Juoda meška su sidabriniu antkakliu. Meška laikoma šventu gyvūnu – tarpininku tarp šiapus ir anapus. Dar liaudyje sakoma: rami ir lėta (ypač, kol miega). Iš čia ir žemaitiškas posakis „Nekušink meškuos pakol ana meigt“. Sidabrinis antkaklis simbolizuoja priešų norą sutramdyti mešką. Bet... „nenukalts dar toks lenciūgs, katras žemaitį sulaikytų“. Karūna (tiksliau, kunigaikščio kepurė) – kunigaikštystės statuso simbolis. Kunigaikštystės statusą taip pat patvirtina jau minėta balta spalva ir „kregždės uodega“ – iškirptė vėliavos galuose. Laikytojai: karys – tai karingumo, narsumo, meilės Tėvynei simbolis, o deivė su inkaru – vilties simbolis. Nors tame galima įžvelgti ir tiesioginę sąsają su jūra“.

Neaišku dėl antkaklio – kam jis reikalingas? Tam, kad galėtų pririšti ar prirakinti. Kam ją laikyti pririštą ar prirakintą, nebent ji būtų cirko. Žemaičiai nepagarsėję kaip cirkininkai ir tokie vaizdavimai suprantami kaip vergovė. Kad meška lėta ir rami – daug abejonių, nes už žmones ji greitesnė. Dėl to, kad meška yra šventas gyvūnas – išmislas, ne daugiau.

Karūna – ar ne Žemaitijos paniekinimas? Bažnytine lotynų kalba ant vėliavos užrašyta „Patria una”... Žemaičiai, sugebėję laimėti daug mūšių prieš Romos katalikų kryžiuočių armijas, niekada nebuvo nugalėti jėga. Tikram žemaičiui toks lotyniškas užrašas – panieka ir gėda, o protėvių vėlės ramybės neduos tiems, kurie taip išniekino Žemaitijos simbolį.

Laikytojai: karys, bet kodėl pavaizduotas su kryžiuočių šarvais? Dėl merginos – neaišku, kas ji tokia, kieno deivė?

Paveikslėlyje pavaizduota senoji Žemaitijos vėliava baltame fone su juoda meška, kuri yra Žemaičių kultūros draugijos tinklalapyje. Keista tai, kad patvirtinta vienokia vėliava, o siūloma pasigaminti kitokią.

Kodėl Žemaitijos vėliavose vaizduojamos meškos? Apie tai vietos istorikai nerašo, bet kaimynų muziejuose nurodyta, kad žemaičių narsiausi kariai, apsisiautę meškų kailiais, jodavo į mūšius netgi karštomis vasaros dienomis. Meškos kailio skleidžiamas kvapas atbaidydavo Romos katalikų armijos karių žirgus ir taip sukeldavo sąmyšį mūšyje. Patys žemaičiai auginamus žemaitukų veislės arklius prijaukindavo prie šito kvapo. Gal todėl ir Žemaitijos vėliavoje vaizduojama meška?

Todėl mūšiuose, kaip rašo istoriniai šaltiniai, nebūdavo žemaičių vėliavų, nes vėliavas atstodavo žemaičių kariai, vilkintys meškų apdarus, kurie būdavo ir kaip atpažinimo ženklas.

Neseniai sukurta dar viena vėliava su dviem meškomis ir „Verginos saule“ – Senovės Makedonijos valdovo Aleksandro Didžiojo simboliu. Šitos vėliavos kūrėjai bandė įpiršti Žemaitijai šią vėliavą, bet to padaryti nepavyko. Apie jos kūrimą ir finansavimą sklando visokių kalbų, bet jos nepatvirtintos. Šioje nuotraukoje galima suprasti, kad meškos šoka apie saulę arba šildosi pilvus.

Taigi Žemaitija neturi vėliavos, patvirtintos Lietuvos heraldikos komisijoje. Kai kas turbūt paklaus -o kam žemaičiams savo vėliavą tvirtinti Lietuvoje?.. Gegužės mėnesį Palangoje vykusios Pasaulio žemaičių sueigos pabaigoje J. Basanavičiaus gatvėje buvo iškelta tikroji žemaičių vėliava be laikiklių, kryžiuočių, kryžių ir kitų papuošalų, senuoju mūsų raštu (runomis) užrašyta ir pakrikštyta pagal senuosius žemaičių papročius. Žemaitijos vėliava iškelta kaip ženklas, kad žemaičiai nepaliks Lietuvos nelaimėse, padės gerinti valdymo santvarką.