Žmogaus psichika: ką žinome apie save?

Pasakojame apie faktus, kurie padės jums geriau pažinti save:

Vienu metu galime įsidėmėti tik 3-4 dalykus

Yra „skaičiaus 7 plius minus 2“ taisyklė, pagal kurią žmogus atmintyje vienu metu negali išlaikyti daugiau kaip 5-9 informacijos vienetų. Didžioji informacijos dalis trumpalaikėje atmintyje išlieka 20-30 sekundžių, o paskui, jei nuolat nekartojama, yra greitai pamirštama. Nors dauguma žmonių gali trumpai atsiminti apie 7 skaičius, faktiškai visiems yra sunku įsidėmėti 10 skaičių. Todėl, pvz., telefono numerį įsimename lengviau, jei suskirstome skaičius į keletą grupių.

„Nedėmesingumo aklumas“

Tai reiškinys, kai dažnai nepastebime to, kas vyksta tiesiog mums panosėje, jei mūsų dėmesys yra nukreiptas į kokį nors kitą uždavinį. Daugelis yra girdėję apie „nematomos gorilos“ eksperimentą: žiūrovai žiūri filmuką, kuriame merginos mėto kamuolį, ir turi suskaičiuoti baltais marškinėliais vilkinčių žaidėjų perdavimus. Žmogus, apsirengęs gorilos kostiumu, praeina pro kamuolį mėtančių merginų grupę, sustoja ir nueina. Skaičiuodami metimus, žiūrovai „gorilos“ dažnai tiesiog nepastebi. Negana to, žinantieji apie gorilos pasirodymą, tampa dar nedėmesingesni, nepastebi, kad pasikeitė užuolaidos spalva, kad dingo viena mergina.

Daiktus matome kitaip, nei suvokiame

Kaip rodo Kembridžo universiteto tyrimas, „nevsarbu, kokia tavrka yar išisdėčsiusios riadės ždoyje. Savrbiausia, kad prima ir paksutinė riadė būtų svao vieotse“. Net jei kitos raidės bus sukeistos, sakinį jūs sugebėsite perskaityti. Taip yra todėl, kad žmogaus smegenys skaito ne kiekvieną raidę, o visą žodį. Jos nuolatos apdoroja informaciją, kurią gauna iš jutimo organų, ir tai, kaip suprantate informaciją (žodžius), paprastai skiriasi nuo to, ką matote (sukeistos raidės).

Svajojame trečdalį savo laiko

Psichologai mano, kad visi žmonės mėgsta pasvajoti ir tam skiria bent 30 proc. savo laiko. Kai kurie - dar daugiau, bet tai ne visada yra blogai. Specialistai tvirtina, kad mėgėjai pasvajoti paprastai būna išradingesni ir geriau sprendžia įvairiausias problemas.

Įprotis susiformuoja per 66 dienas

Mokslininkai nustatė, kad vieni ar kiti veiksmai virsta įpročiu maždaug per 66 dienas. Kuo sudėtingesnis veiksmas, kurį norime paversti įpročiu, tuo daugiau laiko tam reikia. Tarkime, tiems, kas nori įprasti mankštintis, paprastai prireikia 1,5 karto daugiau laiko nei tiems, kas pratinasi per pietus valgyti vaisių. Net praleidus dieną ar dvi, įpročio susiformavimo laikas nepakis, bet pernelyg daug praleistų dienų procesą gali sulėtinti.

Pervertiname savo reakciją į būsimus įvykius

Ateitį numatome ne itin gerai. Jei tiksliau, pervertiname savo reakciją į būsimus įvykius, tiek malonius, tiek nemalonius. Tyrimai rodo: žmonės mano, kad teigiami įvykiai kaip vedybos ar laimėjimas loterijoje juos padarys laimingesnius, nei būna iš tiesų. Analogiškai įsivaizduojame, kad neigiami dalykai, pvz., darbo praradimas arba nelaimingas atsitikimas, mus prislėgs daug labiau, nei būna tikrovėje.

Jūs kaltinate kitą žmogų, o ne situaciją (ir situaciją, bet ne save)

Prisiminkite, kaip laukėte žmogaus, kuris vėlavo į susitikimą. Tikriausiai aiškinote jo vėlavimą tuo, kad jis yra neatsakingas ir nemoka planuoti laiko. Tokioje pačioje situacijoje savo vėlavimą teisinote išorinėmis aplinkybėmis (spūstys keliuose). Psichologijos terminais tariant tai yra „fundamentali atribucijos klaida“ - tai yra polinkis kitų žmonių elgesį vertinti kaip asmenybės bruožų išdavą, o savo elgesį teisinti išoriniais veiksniais („neturėjau iš ko rinktis“, „man nepasisekė“). Deja, net žinodami apie polinkį neteisingai spręsti apie kitus, mes vis tiek darome šią fundamentalią klaidą.

Žmogus negali nekreipti dėmesio į maistą, seksą ir pavojų

Pastebėjote, kad žmonės visada sustoja pažiūrėti į įvykusią avariją ar kitą nelaimingą atsitikimą? Taip jau yra, kad mes tiesiog negalime nekreipti dėmesio į pavojingą situaciją. Žmogaus smegenų struktūra yra labai sena, jose yra zona, atsakinga už išlikimą, ir joje nuolatos kyla klausimai: „Ar galiu tai suvalgyti? Ar jis gali būti mano seksualinis partneris? Ar man tai gali būti mirtinai pavojinga?“ Maistas, seksas ir pavojus - pagrindiniai žmogų dominantys dalykai. Juk be maisto žmogus mirs, be sekso nepratęs giminės, o jeigu mirs, du pirmieji punktai neturės prasmės.

Jaučiamės laimingesni, kai ką nors veikiame

Įsivaizduokite, kad esate oro uoste ir jums reikia pasiimti bagažą, o nueiti iki bagažo išdavimo salės trunka 12 minučių. Kai prieinate bagažo išdavimo konvejerį, iškart pasiimate savo lagaminą. Dabar įsivaizuokite analogišką situaciją, tik iki bagažo išdavimo zonos nusigausite per 2 minutes, bet bagažo lauksite 10 minučių. Nors abiem atvejais lagaminui pasiimti sugaišite 12 minučių, antruoju atveju tikriausiai nekantrausite labiau.

Jeigu žmogui nėra priežasčių būti aktyviam, jis nutaria nieko neveikti. Nors taip sutaupome energijos, neveiklumas verčia mus nekantrauti ir jaustis nelaimingais.

Daugumą sprendimų priimame nesąmoningai

Nors mums patinka manyti, kad visus sprendimus nuodugniai apgalvojame ir kontroliuojame, tyrimai rodo, kad kasdieniniai sprendimai iš tiesų būna nesąmoningi. Kodėl? Kiekvieną sekundę smegenis atakuoja per 11 mln. individualių duomenų vienetų, o kadangi visų jų nuodugniai patikrinti negalime, priimti sprendimą padeda pasąmonė.

Taisome savo prisiminimus

Prisiminimus įsivaizduojame kaip nedidelius „filmus“, kuriuos sukame galvoje, ir manome, kad jie yra saugojami kaip vaizdo įrašai kompiuteryje. Tačiau taip nėra. Kiekvieną kartą, kai mintimis grįžtame prie kokio nors įvykio, jį pakeičiame, nes neuronai kiekvieną kartą suaktyvinami kitaip. Tam gali turėti įtakos ir vėlesni įvykiai, ir noras tiesiog užpildyti atminties spragas. Pavyzdžiui, neprisimenate, kas dar dalyvavo giminės susitikime, bet jūsų teta paprastai juose dalyvauja, taigi laikui bėgant galite ją įtraukti į savo prisiminimą.

Ryškiausi prisiminimai būna klaidingi

Jaudinamų ir dramatiškų įvykių prisiminimai psichologijoje yra vadinami „prisiminimais-blyksniais“. Pasirodo, juose būna daug netikslumų.

Šį fenomeną gerai iliustruoja Rugsėjo 11-osios įvykiai Amerikoje. Psichologai bandymo dalyvius iškart po teroristinio išpuolio ir po trejų metų prašė smulkiai nupasakoti, ką jie veikė, kur buvo ir kitas su šiuo įvykiu susijusias detales.

Paaiškėjo, kad 90 proc. vėlesnių pasakojimų skyrėsi nuo pradinių. Daugelis žmonių gali smulkiai papasakoti, kur ir ką veikė tą akimirką, kai išgirdo naujieną, tačiau problema yra ta, kad visos tos detalės yra netikslios, nes stiprios emocijos, susijusios su atmintimi, prisiminimus iškreipia.