Žolinė - Mergelės Marijos ir vaisingosios gamtos šventė

Rugpjūčio 15-oji, Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena, ir sykiu Žolinė - žalumos suvešėjimo apogėjaus ir derliaus brandos šventė. Taisyklių, kaip švęsti, nėra - tai priklauso nuo bendruomenės temperamento, vaizduotės ir papročių

Pasakojama, jog V-ame amžiuje Jeruzalėje apaštalai, atvėrę Marijos kapą, nerado jos kūno, tik daug gėlių ir žolynų. "Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas", - taip Jėzaus mokinys apaštalas Jonas aprašė regėjimuose matytą Saulėtąją Moterį - Bažnyčios, kovojančios prieš biblinį slibiną, simbolį.

Per iškilmingas Žolinės atlaidų mišias giedama Marijos garbinimo giesmė Magnifika, o kaimo žmonės atneša pašventinti naujojo derliaus gėrybes ir žolynus, kurie vėliau, užkišti gryčioje už šventų paveikslų, sergi nuo gaisro, maro, bado bei kitų negandų. Vos nugriaudės perkūnija, žolynais smilkoma, geriamos jų arbatėlės.

Senovės baltai žolinę skyrė apeigoms didžiajai deivei gimdytojai Ladai ar Žemynai atlikti ir jai patikėdavo subrendusio derliaus aukas.

"Namo, rugeliai..."

- Pirmiausia Žolinės - tai labai svarbi bendruomenės šventė, nes vienas žmogus derliaus neišaugintų, jam tenka kviestis kitus į talką. Tad manoma, jog tas, kas nesueis krūvon su visais kaimo gyventojais, ar miestuose - su kiemiškiais, pasidžiaugti tuo, kas užauginta, bus biednas, - sakė etnologė Valerija Jankūnaitė. Kartu mes ruošiamės rudeniui ir artėjančiam žemės apmirimui.

Jau rugpjūčio 16-ąją, per Šventą Roką, gaspadinės neduodavo pavakarių, sakydamos, kad "su vakariene nėra strioko", mat ji bus valgoma prie lempos - nuo Žolinių diena sutrumpėja dviem valandom.

Per Žolinę vakarojimas būdavo nepaprastas, nes gaspadinės kepdavo ragaišius ir duoną iš naujų kviečių ir rugių. Duonos galia įveikdavo visas negandas, tad ir kaip poterius žemdirbiai bėrė kepalo pasakojimą, pagerbiantį kiekvieną rugio varpelę, sutrintus grūdo "kaulelius".

Manyta, jog ir vėlės dalyvaudavo užustaly drauge su gyvaisiais. Į mirusių karsto pagalves dėdavo žolynų. Todėl ši šventė - kaip gyvybės apytakos ratas, malda už gyvuosius ir išėjusius. Archaiškos apeigos, lydimos ugnies ir šventos duonutės valgymo, džiaugimosi tuo, ką sukūrėme kartu su gamta ir artimu savo, ir kurias perduosim savo vaikams.

Nunokus rugiams, prieš juos pjaunant, pajudėdavo eisena į laukus, kur šeimininkė, nešina duona ir druska, prapjaudavo pirmąjį pėdą ir šį kaip svečią parsinešdavo namo. Šiam pėdui priskiriama ypatinga galia: esą jis apsaugo trobą ir suteikia žmonėms sveikatos, skalsos.

Paaukojus žemės gėrybių ant aukuro, jas valgydavo visa šeimyna, dalydavo gyvulėliams (apsaugoti nuo ligų).

Šventintų grūdų įberdavo į aruodus ir ant pirmosios sėtuvės.

Mūsų proseneliai ugnyje sudegindavo tris arba devynias varpas, dėkodami dievams - Pergrūdžiui, Perkūnui, kad javus subrandino. Saulei dėkojo vyriausia šeimos moteris. Toje vietoje, kur pradėdavo pjauti, žemėn sudėdavo duonos. Po to visi voliodavosi ant žemės, šaukdami iš visų plaučių: "Skalsa, skalsa - ū-ū-ū! Ateik iš visų dvarų ir bagatyrių -ū-ū-ū!"

Valstiečiai tikėjo, kad iš dirvos usnis galima pašalinti magišku būdu: usnį išrovus, pašventint su kitais žolynais, ir parsinešus vėl ton pačion vieton įdurti.

"Kur mano tėvelis gėrė"

Skanaujant paskerstą gyvulį ar nupeštą gaidį, gyvavo paprotys iš naujo derliaus miltų iškeptus paplotėlius svaidyti iš rankų į rankas per ugnį, kol iškeps.

Moterys, atlikdamos Žolinės apeigas, rinko po devynis skirtingus žolynus, ir giedodamos ėjo ratu. Lietuviai pynė vainikus iš tų žolynų, o dzūkės į puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką su visais lapais, žirnį ir kopūsto galvą. Dėl to Dzūkijoje Žolinę vadino Kopūstine.

"Aukštaičiai dainuodavo sutartines, ir nuo šio nedarnaus balsų ir garsų susidaužimo, šiurpuliai ėjo per kūną. Šoko sutartinę "Išmivedi vedi ožį ant ulyčios", giedojo "Kur mano tėvelis gėrė"...

Žemaičiai traukė dvibalses, tribalses dainas - tarsi iš pilvo gelmių, kaip triūbais ir vargonais gausdami, net garsas buvo girdėt kitame kaime.

Toks vargoniškas balso "paleidimas" suteikdavo neramią džiaugsmo būseną", - sakė etnologė. Primindama, kad mūsų protėviai dainavo sau - ir dievams, tad ant akmeninio grindinio išaugusiam jaunimui sunku pajusti tą autentišką dainų, nuo kurių rugiai linko, dvasią.

Tad jaunimas turės surasti savas Žolinės tradicijas.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder